Nuo pat vaikystės, to net pati gerai nežinodama, buvau susijusi su „Ratilio“. Užaugau „Racilukuose“- ansamblyje, įkurtame buvusios „Ratilio“ narės. Ir nors ratiliokai buvo nuolat geru žodžiu minimi kaip mūsų krikštatėviai, tada dar neįsivaizdavau, kas jie tokie, ir net pagalvoti negalėjau, kad kada nors ta šauni kompanija bus ir mano šeima.

 Tokie pasvarstymai vis įsikurdavo mano mintyse laisvomis minutėmis, kai pro praviras Didžiosios aulos duris, kviečiančias į Visų laikų ratiliokų vakaronę, nebūdavo girdėti atvykstančiųjų klegesio. Džiaugiuosi, kad buvau paskirta registruoti visus dalyvavusius - man, kaip naujokei, tai buvo gera proga susipažinti su senbuviais ir dar pora žodelių su jais persimesti. Kas bičiulių būreliais, kas su antrom pusėm, neretai ansamblyje surastom, kas su atžalomis, dar pabiručiais ar jau išaugusiais vaikais, - visi paskutinį sausio šeštadienį susirinko draugėn su ta pačia ugnele akyse ir, kaip vėliau vakaras parodė, „paraku“, dar ir mūsiškį, studentų, pranokstančiu.

Beregint salė ėmė dūgzti kaip avilys - nėra ko stebėtis, juk tiek norisi papasakoti ir išsiklausinėti seniai matytą draugą sutikus, o dar tas ratiliokiškas temperamentas! Tačiau netrukus, Justinui paraginus, šurmulys nurimo ir pagaliau paaiškėjo, kam tiek vargo „registracijos štabas“, klijuodamas visokiausius lipdukus. Kadangi 2015-ieji paskelbti etnografinių regionų metais, buvo sumanyta suskirstyti ratiliokus į penkias komandas ir pasivaržyti protų mūšyje bei regiono pristatymo rungtyje. Justinas ir Kristina Kilpiai, žerdami klausimus, priminė ansamblio istoriją, nukėlė mus į tolimiausius pasaulio kampelius, kuriuose „Ratilio“ kojos būta, patikrino tarmių, tautinio kostiumo išmanymą, vertė pasukti galvą, ką girdime ir matome kolektyvo archyviniuose įrašuose...  Varžybos buvo tokios azartiškos, kad nejučia teisingi atsakymai ėmė ir garsiai išsprūsti ir tik papildomi klausimai išaiškino nugalėtojus. Ne mažiau emocijų sukėlė regionų pristatymas. Juokino tarmiški pasakojimai apie ožį, žavėjo skambios dainos, tarsi išvakarėse surepetuotos, bet visas komandas kartu galiausiai subūrė žaidimai. Ir kaip sustojom į didelį ratą, senbuviai ar naujokai, taip ir nebepaleidom vienas kito rankos. Sukosi rateliai, mainėsi poros, šokis keitė šokį, ir atrodė, kad nei amžius, nei patirtys mūsų neskiria ir mes visi esam vienas „Ratilio“...

Į tą ratą buvau įsukta ir aš - stebėjau išleistas kolektyvo kartas ir negalėjau atsižavėti tokiais šviesiais žmonėmis, šitiek pasiekusiais įvairiausiose srityse, bet nepraradusiais nei jaunatviško padūkimo, nei aistros folklorui. Išties įdomu, kaip vienas veiksmas, pavyzdžiui, Aldonos Ragevičienės 1968 metais pakabintas skelbimas apie naujo ansamblio būrimą, gali sulaukti atgarsių, tebeaidinčių beveik pusę amžiaus... Galbūt sėkmė jau slypėjo pavadinime - pirmoji kolektyvo vadovė sujudino vandenį, ir žiū nuvilnijo ratilai toli toli... Tie raibuliukai pasiekė mane, po manęs, tikiuosi, pasieks ir dar ne vieną, ir kada nors, į Visų laikų ratiliokų vakaronę sugrįžusi, negalėsiu nesišypsoti žiūrėdama į naujokus, kuriems tai bus pirmas vakaras su „Ratilio“ šeima, kaip kad šįkart buvo man...

Julija