„Jurgi, šildyk žemę“ vis dar tebeskamba galvoje važiuojant namo, po pažasčia pabrukus rūbų maišą, suvalgius paskutines vaflių ir ledų porcijas ir kartu su ratiliokais atidarius šiltąjį sezoną. Dainos žodžiai išsipildė: sugrįžę į Vilnių vis aikčiojam – viskas taip išsprogę šviesia žaluma, obelų žiedais ir besišypsančiais žmonėmis gatvėse, kad net sunku atpažinti tą patį miestą, kurį palikę, penktadienį iškeliavom į Palangą švęsti jau tradicinėmis tapusių Jurginių.
Šeštadieninė Jurginių šventė prasidėjo visų ansamblių eisena į Botanikos parką. Kaip ir buvo mums prisakyta, taip ir žygiavom – „kad nė vienos minutės nebūtų tylios“ - tai polkos, tai fokstroto žingsniu, tai su dainom, tai taip sau paklegėdami, nešini ansamblio vėliava. Po skambių dainų ant Birutės kalno į aukurą bėrėm gintaro dulkeles (ačiū šauniajai Modestai, kurios gintarai suliepsnojo didžiausia iš visų ansamblių liepsna), o visą šeštadienio vyksmą pabaigėm kvapniąja kiaušiniene ir šokiais, kurie, sklinda gandai, nesibaigė iki pat sekmadienio vidurdienio. Pasisotinę ir ramiai išmiegoję, sekmadienį pradėjome Šv. Mišiomis ant Birutės kalno giedodami kantičkines giesmes, o po jų, svetingojo Palangos klebono kviečiami, apsilankėm parapijos namuose paskanauti žemaitiško plovo. Beje, čia mūsų laukė atradimas – tušti giros buteliukai gali puikiai pavirsti į stiklinius skudučius, jei tik išmintingai juos panaudosi.
Kelionę pradėję pirmosiomis, dar nedrąsiomis dainomis autobuse, nepaleidom jų visą savaitgalį. Ragavo jų ir naktiniais žvejais nusėtas Palangos tiltas, ir Basanavičiaus gatvė, ir visi pašaliai, kur tik mūsų būta. Ir be galo džiugu suprasti, kaip muzika gali sujungti – kai išgirdęs dainuojant, nepažįstamas praeivis pasipasakoja apie save, bando dainuoti kartu ir prašo nesustoti, nes jam tiesiog gera klausyti. Ačiū šauniesiems ratiliokams už skambančias Jurgines ir dainomis prišauktą pavasarį!
 
Jūratė Šutaitė
 
 jurgines2015