Vargu, ar per savo gyvenimą esu praleidusi daugiau kaip vienerius ar dvejus „Skamba kanklius“ – jie visuomet man buvo viena iš didžiausių metų švenčių, su kuria savo svarba gali lygintis nebent Knygų mugė, Kaziukas ar „Baltica“. Paskutinis pavasario savaitgalis ir šįmet buvo suplanuotas: nuo ketvirtadienio iki sekmadienio – šokiai, iš toliau ir arčiau atvykusių folkloro mylėtojų koncertai, pasidainavimai... O kone svarbiausia – jau atidarymo koncerte nuklausius ir išsirinkus labiausiai patikusius kolektyvus, pamatyti ir išgirsti kiek įmanoma daugiau jų pasirodymų.

Bet šįsyk į benuriedantį festivalio traukinį įsėdau tik paskutinę minutę ir tai, regis, ne abiem kojom, todėl skambiai vadinamus „folkloristų atlaidus“ su ratiliokais ir šiaip, labiau matomus iš užkulisių nei nuo žiūrovų suolų, patyriau dar neišmėgintu būdu – ne tiek savo, kiek kitų akimis. O papasakoti kiekvienas galėjo skirtingai ir savaip įdomiai, mat turėjo vis kitokių, didesnių ar mažesnių, įsipareigojimų – reikėjo tik įdėmiai klausytis. Vieni visas keturias dienas (ar ir ilgiau) po Vilnių ir tolimesnius Lietuvos kampelius lydėjo iš užsienio atvykusius svečius, kiti vedė koncertus (ar net juos organizavo), kas teikė dalyviams gėles, o kas nakties miegą mainė į šokius iki paryčių. Vieni jau gerai išmanė jiems patikėtas užduotis, o kiti (kaip, pavyzdžiui, šeštadienį šv. Kotrynos bažnyčioje duetu debiutavę Lukas ir Augminas, ar polkos varžytuvėse dalyvavusios poros) tokiu būdu jėgas išbandė pirmą kartą. Ne vienam pavyko priderinti ir daugiau kaip vieną veiklą prie ir taip gan intensyvaus koncertų grafiko.

Man pačiai, kaip bebuvo skaudu, jėgų užteko su savaisiais pasirodyti, bet ne kitus pamatyti. Kažkur tarp repeticijų prapuolė ir pirmųjų ratiliokų pasirodymas. Bet žiūrėdama į žibančias Jūratės akis jai pasakojant apie kadaise antrakursių lituanistų (visai kaip ji pati dabar!), šiandien jau brandžių žmonių, gyvus atsiminimus ir darniai skambančias dainas, jaučiausi, lyg pati būčiau juos girdėjusi. Užtat tautinių rūbų per tas keturias dienas prisimatavau daugiau kaip savų, net juokavau, kad kiekvienai dienai turiu naujus (o beveik taip ir buvo), mat porą dienų telkėmės į klaipėdiškių dainas ir šokius, penktadienį prisijungėm prie sutartinių vakaro, o sekmadienį, kai visi dalyviai pasklinda po kiemelius, o paskui drauge susiburia į eiseną, apvainikuotą baigiamuoju koncertu, pasirodymus papildėm ir kitų regionų muzika – ir vis su pritinkančiu aprėdu. Ne tik koncertų gausa ir įvairovė (nepamirštant ir neeilinės progos padainuoti su seserimis), bet ir pirmąkart viešai išmėginti styginiai (psalteris ir cimbolai) visą savaitgalį pavertė maloniu, bet ne itin lengvu iššūkiu.

Sekmadienio vakarą klausydama tiek lietuvių, tiek atvykėlių dainų, prisiminiau, kaip per atidarymą mintyse beveik lenkiau pirštus skaičiuodama vertus išgirsti dar kartą. O teišgirdau juos festivalį uždarant. Gal išskyrus gruzines, kurių giesmės dar priešpiet pažadino ir prisiminimus apie visai neseniai vykusią kelionę. Su paskutiniais koncerto garsais apėmė toks graudumas, kad neištvėriau garsiai nepasiskundusi. Ir sulaukiau paguodos. „Skamba kankliai – lyg Kalėdos, – pasakė man viena išmintinga mergina. – Šitie, tiesa, pasibaigė, bet po metų bus kiti. Manykim, kad dabar prasideda Adventas...“

Adelė
 
SSK2015