Folklorui neabejingųjų kalendoriuose Joninės visada būna pažymėtos ryškia spalva ir numargintos laisvadienio planų prierašais. Ne išimtis ir ratiliokai, kurie nepaisydami dangaus išdaigų visad laikosi papročių ir susirenka draugėn švęsti Rasų. Tiesa, svarbios ne tik apeigos, bet ir nusistovėjusi kolektyvo tradicija trumpiausią metų naktį krikštyti naujus ansamblio narius. Penketukas – Julita (pernykštis lapas), Julija, Austėja, Augminas, Severija – ir du „vazonai“ Justinas ir Gintautas, kažin kokiu būdu lig tol išvengę krikšto vandens, po senbuvių išbandymų galiausiai prisiekė „Ratilio“ būti ir supūti. Vis dėlto dar viena užduotis liko – parašyti į „Ratilio“ svetainę. Kokius darbus nudirbo, ką kupolėj ar laužo liepsnoje įskaitė, įspūdžiais dalijasi ir širdis jums atveria mūsų naujagimiai.
 
Rasos mūsų nenugalėjo! Nei lietumi, nei šalčiu, nei naujų, vos iš kiaušinių išsiritusių, ratiliokų krikštynų baisumais. Net jei būtų snigę, mes būtume padarę savo. Net jei būtų liję varlėmis arba būtų prasidėjęs atominis karas su marsiečiais, o vainikus būtų reikėję leisti kunkuliuojančios lavos upėje, mes nebūtume pasitraukę.
Man, vienam iš vargšų priklydėlių, dar menkai susipažinusiam su giliomis ansamblio tradicijomis ir ribotai suprantančiam tokių senų papročių kaip sriubos iš kirvio virimas svarią reikšmę, ši šventė taip pat buvo ir simbolinis tapimas visateisiu ansamblio nariu. Be galo džiaugiuosi savo ansamblio draugų išradingai sugalvotomis krikštynų užduotimis – tam, kad jas įveiktume, mums reikėjo tiek kūrybiškumo, tiek miklumo, tiek, kaip jau minėjau, kulinarinių gebėjimų (nežinau, kaip įvardyti tuos, kurių reikėjo burbuliavimui po vandeniu – lankstumas? ištvermė?.. Tebūna tai užduotis skaitytojui.) Ir, žinoma, malonius prisiminimus kelia tai, kas vyksta kiekviename panašiame mūsų ansamblio susibūrime – tas ramybės jausmas, kai už lango jau šviesėja, tu seniai bandai neužmigti sėdėdamas prie stalo, dainų, kurias dainavai tą vakarą, jau nebeskaičiuoji, bet žinai, kad kartu dar dainuosim ir dainuosim, ir dainuosim...
Augminas
 
Gera būti komandos dalimi. Gera žinoti, kad turi mėgstamą užsiėmimą. Gera turėti būrį draugų. Gera bendrauti su įdomiais žmonėmis. Tačiau dar geriau veikiant tai, kas miela, sutikti draugus, kurie yra be galo įdomūs žmonės! Ir būtent tai (tik dar daugiau!) galima rasti „Ratilio“. Atėjus į pirmąją repeticiją buvo kiek keista – atrodė, kad patekau į geriausių bičiulių būrį. Vis negalėjau atsistebėti – pasirodo, vieni dalijasi butu, kiti jau ir bendrą gyvenimą sukūrę bei mažųjų ratiliokų susilaukę. Gal čia ne ansamblis, o viena didelė šeima? Ir štai, beveik po metų, po lietumi pakrikštijusios Joninių nakties, galiu oficialiai vadintis šios nuostabios šeimos nare!
Ta naktis buvo išties stebuklinga. Vainikai nusidažė įvairiausiomis spalvomis, spindėjo didžiulis laužas, kupolės pranašavo ateitį, o upe plaukė nuo lietaus vis gęstančios liepsnelės. Tačiau ne tai ryškiausiai išliks atmintyje, o vieningumas, senųjų narių palaikymas ir daugybė šypsenų. Rodos, jų buvo daugiau nei paprastai. O gal taip tik atrodė, nes pačiai nuolatos norėjosi šypsotis?.. Šypsausi ir dabar, prisimindama tą magišką krikštynų naktį ir savo pažadą. Pridėsiu dar vieną. Pažadu su „Ratilio“ augti, o vėliau ansambliui atiduoti tiek pat, kiek jis davė man. Tik ar įmanoma šį pažadą išpildyti?..
Austėja
 
Viena reikšmingiausių akimirkų man buvo asmeninio pasižadėjimo davimas. Iš pirmo žvilgsnio tai tik vieno sakinio ištarimas, bet mano protui, išmankštintam filosofiškai interpretuoti, tai reiškia daugiau. Juk žmogus trokšta to, ko stokoja, ir štai, mums suteikta proga patiems pamąstyti, ko trūksta kiekvienam iš mūsų ir kartu ko reikia ansambliui.
Kai Goda mums pasakė (rimtoku tonu) pagalvoti apie asmeninį pasižadėjimą, kurį turėtumėm įvykdyti per ateinančius metus, trumpam susimąsčiau. Mano galvoje įstrigusi artėjanti „Ratilio“ sukaktis ir pasiruošimas, kurį jau laikas pradėti. Gal turime ne vien ruoštis patys, bet ruošti ir aplinkinius? „Pasižadėsiu skleisti folklorą į viešumą“, – pamaniau. Lengva. Lengva? Iki šiol filmuodavau mūsų pasirodymus, rinkau (ir rinksiu) „dokumentinius“ kadrus iš kelionių, švenčių ar kasdienių repeticijų, montavau filmukus, kai kurie yra vieši. Visa tai yra šio pasižadėjimo produktas. Žinoma, filmukai tikrai padeda aplinkiniams prisiliesti prie folkloro, pamatyti mus, dažniausiai linksmus, besidžiaugiančius tuo, ką darome. Bet ar tai skatina pačius žmones, tuos, kurie žiūri internetu ar gyvai, suprasti, koks folkloras yra iš tikrųjų? Jeigu taip, tai pažadas įvykdytas, jeigu ne, man liko dar 363 dienos.
Julita
 
Galvoje tebeskimbčiojantys priesaikos žodžiai ir priekaištai sau už nerišliai sumurmėtą pažadą, iš krikštatėvių rankų perimtas arbūzas su išgraviruotu „Ratilio“ ženklu, Aliosos upelio vandeniu užkištas ausis pasiekiantys plojimai ir... mes jau tikri ratiliokai! Deja, magiška Rasų naktis stebuklų nepažėrė - pėdos nevirto į patogius šokių batelius, balso stygos netapo vargonais ir organizmas neužsigrūdino nemigai ir ekstremaliems orams... Atrodė, taip uoliai burbuliavau (tokia jau ilgametė tradicija) ir pakrikštyta buvau iki paskutinio siūlo (panašu, kad senbuviai buvo susimokę su liūtim), o niekas lyg ir nepasikeitė, jaučiausi tiek pat ratiliokė, kiek ir anksčiau.
Taip visą naktį ir mąsčiau, kada aš čia pražiopsojau savo virsmą (mano susirūpinimas neprasprūdo net seniūnui pro akis), nuogąstavau, gal jis išvis dar neįvyko, o ramybės sulaukiau tik kitą rytą važiuodama su Adele namo, kai supratau, kad aš jį tiesiog išgyvenu. Tapti kolektyvo nariu - tai, pajuokaukim, ne kirviu sukapoti vištą sriubai (naujokų receptai); išganingas Godos žodis neatves į dorą folkloro kelią, o juo žingsniuoti ir be krikšto, kaip rodo Justino ir Gintauto pavyzdžiai, įmanoma. Manau, yra daug iš pažiūros mažų dalykų, kuriančių ansambliečio paveikslą. Supranti, kad esi ratiliokas, kai dainavimas stotelėse ir viešajame transporte nebereikalauja drąsos, kai nužvelgęs auditoriją gali išsyk išskirti potencialius šokėjus, kai išmoksti su(si)pinti kasas ir persirengti bet kokiomis aplinkybėmis, kai žinai, kur ko ieškoti (pradedant visokiausių kamarėlių raktais, baigiant natomis ir instrumentų dėklais), kai imi rūpintis ansamblio reikalais neprašomas, o „folkloruoji“ ir uždaręs repeticijų salės duris, kai senbuviai kviečia valgyti ledų ir pasigenda, jei neprisijungi prie bendrų iškylų, kai amžius nebėra kriterijus ir išmoksti kreiptis „tu“, galiausiai, kai akys žiba ir vis norisi kažko išmokti, dalyvauti, keliauti... Akivaizdu, kad „ne per vienų dienełį“ evoliucionuoji į Homo ratilocus, bet nenuvertinu ir krikštynų svarbos. Jos buvo tikra šventė, leidusi pasidžiaugti tuo, kas jau nuveikta, kas išmokta, ir proga pajusti senbuvių dėmesį bei pripažinimą, kuris veikiausiai ir yra pagrindinis ženklas, kad esame ansamblio nariai.
Sako, kad paparčio žiedas suteikia visažinystę - aš jo neradau, bet išminties trupinėlis nukrito ir man: kartais iki tapimo tikru ratilioku - pokštaujančiu, draugišku, nutrūktgalvišku - pritrūksta tik poros guminių batų :)
Julija
 
Rasos2015