Gegužės pirmąjį savaitgalį vyko studentų folkloro festivalis „O kieno žali sodai“. Tai vienas iš tų renginių, kur folkloristai yra ir dalyviai, ir žiūrovai. Galima pasirodyti, į kitus pažiūrėti ir pasidžiaugti bendraminčių kompanija. Penktadienio dieną dalelytė „Ratilio“ kolektyvo šurmuliavo Mykolo Romerio universitete, o vakare vyko koncertas – gegužinė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje. Tai buvo puiki galimybė drauge padainuoti, pasakotojams parodyti tarmių grožį, o muzikantams pasišokti. Šeštadienį rinkomės Vilniaus Kolegijoje, kur po „Aitvaro“ spektaklio ėjome pasimokyti kas dainuoti, kas sutartinių giedoti, kas smuikais griežti. Belaukdami žygio po Vilnių ratiliokai spėjo ir polką sušokti. Tada išvažiavome sostinės apžiūrėti. Kiek jos dar nematyta, kiek nežinota! Aplankėm piliakalnius, ežerėlius ir grįžome į Verkių dvarą, kur vyko festivalio pabaigos šaukiniai.
Ant Rokantiškių piliakalnio geografė, žygeivė, kultūrologė Nijolė Balčiūnienė pasakojo istoriją apie ten buvusį dvarą. Stovi ir bandai įsivaizduoti, ką matė Goštautai ar Pacai, kai dar nebuvo geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva. Jau seniai girias pakeitė fabrikai, bet senolių dvasia, jų ryžtas saugoti savą kultūrą ir papročius vis dar tebejuntamasiš aukštai žvelgiant į Vilniaus žalius sodus.
Milda Pieškutė
o kano zali sodai 2016