Kaip ir kasmet, akys ir ausys negalėjo atsidžiaugti „Skamba kanklių“ garsų, spalvų ir ritmų gausa.
Pradėjom su trenksmu – ir vyresni, ir jaunesni parodė savo kojų miklumą varžydamiesi „drabnukės“ ir valso varžytuvėse. Net mudvi su sese prisijungėm prie norinčių patrepsėti – uoj, kaip smagu buvo! Artėjant savaitgaliui Vilniaus senamiestis aidėjo nuo vyrų balsų, o Bernardinų sodas traukė visus, kuriuos žavi išskirtinis sutartinių skambesys.
„Pirš man iš Danskos“ – taip, pritariant smuikui, kanklėms ir lumzdeliui, mintimis iš VU Teatro salės nukeliavome prie jūros. Vėliau Šv. Kotrynos bažnyčios skliautai apsigaubė vienbalsių dainų melodingumu, širdis ir veidus pažymėjo prisiminimai, klausantis tarsi pačių partizanų lūpomis skaitomų ir dainuojamų tekstų. O kokių svečių šįmet sulaukėm! Ausis džiugino įspūdingų balsų savininkės iš Latvijos, išskirtiniais ritmais stebino italų būgneliai, o ką jau kalbėti apie slovėnų šokių žingsnelių lengvumą (ir netikėtą kai kurių šokių panašumą į lietuviškus :)).
„Skamba kankliai“ vainikuoti visų festivalio dalyvių eisena. Nors netikėtai prapliupęs lietus žliaugė skruostais, ratiliokų jis neatbaidė – dainuodami dainą po kitos, toliau (tik dabar jau šlapi) smagiai žingsniavome senamiesčio grindiniu. Per visą aikštę nuskambėjo bendra daina – nuaidėjo dar vieni „Skamba skamba kankliai“...
 
Agnė
 
ssk2016