Joninės atėjo ir praėjo su didele karščio banga, o kartu su jomis – ir „Ratilio“ naujokų krikštynos. Nors šįmet nebuvo tradicinio Joninių lietaus, kiti ritualai – vainikų pynimas, mėtymas, leidimas upe ir dainavimas tamsoje – buvo atlikti su entuziazmu. Pakrikštyti penki naujokėliai: Jonas, Karolis, Vladas, Milda ir Aušra. Ar geras derlius, pasakys senbuviai, bet mes, „pakrikštytieji“, džiaugiamės tapę naujaisiais ansamblio nariais ir, atrodo, išvengę kelių krikštynų užduočių. Ačiū!
Aš į „Ratilio“ atėjau paskutinę repeticiją prieš Kalėdas (iki tol jau gal tris kartus buvau susiruošusi ateiti, bet internetiniame puslapyje patikrindavau ir sužinodavau, kad kaip tik tądien ratiliokai kažkur koncertuoja). Pasijutau pakliuvusi į autentišką, gyvą folkloristų būrį, iškart pradėjau mokytis naujų dainų ir šokių melodijų. Per krikštynas supratau, kaip suvienija daina, kurią ir esami, ir buvę ratiliokai žino; kai dainuoji ne todėl, kad reikia; kai dainuoji sušalęs prie upės, o ne grįžti atgal; kai sužimba akys kažkam prisiminus senokai dainuotą dainą. Ir štai tokie žmonės praneša, kad dabar mes visateisiai ansamblio nariai, 2016-ųjų karta! Žinoma, po priesaikos. O ji buvo tikrai rimta; net nejauku dabar prisiminti, kiek daug iš mūsų, kaip tikrųjų narių, tikimasi – pavyzdžiui, padėti seniūnui, jam dar nepaprašius. Pamėginsime.
Aušra
 
Rasos 2016