Nusišypsojus saulei, giedrėja, rodos, ir žmonių veidai, praeiviai atlapotais skvernais nebeturi kaip slėpti guvesnio širdies plazdėjimo, ir vėjy ne tik lengvesnis šalikėlis plaikstosi, bet ir nerimastingos bakalaurantų mintys išsiblaško. O man, perfrazuojant Kazį Binkį, kur pažiūri – visur raliavimas, kiekvienoj kišenėj oliavimų šimtas!
 
Pavasario šūksniai vis gaudžia galvoje neatsitiktinai – ruošėmės balandžio 4–6 dienomis vykusiai apžiūrai, kurioje vilniečiai pristato, ką parengę gegužę su trenksmu palydintiems „Skamba skamba kankliams“. Šiemet festivalio tema – kalnai. Kaip ją atskleisti – ansamblio išmonės reikalas: sprendimų buvo įvairių (koks savitas kiekvienas ansamblis!), bet žaismės netrūko nei vienam kolektyvui. Mes, „Ratilio“, trečiadienio vakarą į Lietuvos liaudies kultūros centrą susirinkusiems, manau, irgi pasirodėme netikėti, kitokie, net patys, sakytum, buvome kaip ką tik prasiskleidęs žiedas nustebę savo naujais aprėdais...
 
Kiek kitoniškas amplua reiškia ne tik šviežią entuziazmą, bet ir pastangas, nes naujus dalykus išbandyti reikia drąsos, o ir perprasti užtrunka. Kas gali labiau sutrikdyti balsingą dainų vedėją nei pastaba „nedainuok“ (oliavimas turi savą manierą) ar niekada nepiemenavusį raginimas įsivaizduoti, kad šauki savo gyvulėlius, kurie ne salės gale, o gerokai toliau už kalno kito? Visgi pravėdinti plaučius buvo verta – atrodė, kad laukas pats įsiveržė pro langus! Ir nors kvatojom ne vieną repeticiją iš įvairiausių paerzinimų, kuriuos solistai žėrė vieni kitiems (ir tik baigus prunkšti toptelėdavo, kad pokštuose lyg ir būna tiesos), negalėjom nekrizenti su visa sale, kai tarpdury išdygusi Ugnytė atsidūrė spontaniškai kuriamo oliavimo taikinyje – va ir vėluok į koncertą! O kas perklausoje apskritai nebuvote, leiskite pabersiu druskos ant žaizdos, kad praleidote ne tik lietuvišką repą (ačiū, Aine, už įžvalgą), bet ir ožragio techno (dedu galvą, kad retas gali pasigirti pagal tokią muziką šokęs – ateikit į „Skamba kanklius“, gal pasiseks ir jums :)).
 
Čia folkloro „saldainiai“ nesibaigė: sutartinę „Ryto rytelio“ ne tik giedojome, bet ir grojome daudytėmis, lumzdeliais, Sekminių rageliais, skudučiais. Dera pagirti naujokes skudutininkes, kurioms teko debiutuoti su tikrai nelengvu kūriniu. Naujai suskambėjo ir kolektyvo mėgstama „An kalno vyšnia“ – šįsyk ne dainuota, o pavirtusi dūdmaišių duetu. Burdonu toliau dūzgiant ratukinei rylai, vyrai atliko vienbalsę dainą, kuri prie rylos išskirtinio garso nepratusiems galėjo pasirodyti tikrai egzotiška. Jei skaičiuojate, ir kiek instrumentų tas „Ratilio“ gali turėti, atsakau – tiek, kiek mokančių jais groti; o jei tie mokantys viename asmenyje, belieka tik prakaitą nuo kaktos nubraukti instrumentus vos spėjančiam keisti Viliui. Savotiškai instrumentus keitė ir Milda, mat ji atidarė programą vesdama žemaitišką „Aukšti kalna“, po to sutartinėje prisimatavo ir aukštaitės giedojimo manierą, o galiausiai visus privertė nuščiūti variacijomis kaip upelis nuvinguriuojančia suvalkietiška daina. Be variantų neapsiėjo ir vingierka, kurią išmokome šokti dvejopai, uoliai trepsėdami ir kulnais mušdami, kad net žiežirbos lakstė. Programą baigėme jai pavadinimą davusia „Giedu dainelę“, o kad jau viskas su improvizacija, tai čia variantų pasitaikė irgi ne vienas, bet, mėginkim išsisukti, juk paukštelių pulkas turi būti margas :)
 
Kaip bežiūrėsi, buvo visiškas pavasarinis džiazas – improvizuojant neišvengsi klaidų, bet užtat gali ir netikėtų įdomių rezultatų pasiekti. Buvome natūralūs, jauni, išdykę, o niekas taip nedžiugina, kaip scenoje matomas gyvas bendravimas, gyvas folkloras – tikras pavasaris!
Ėėė-oliooo
Julija Vilkųųų
Ėėėė-oliooo-olioooooo