Ni hao – taip ratiliokus šiemet pasveikino ruduo. Vienuolika valandų virš Azijos skridusi, prie bagažo konvejerio rankas nerimastingai gniaužiusi feini kompanija išsilaipino Šanchajuje.
 
Kinijoje sušvitome kaip pirklių, savo prekes vežančių istoriniu šilko keliu, atrastas perlas. Būtent tokia buvo Kinijos tarptautinio jaunimo menų festivalio (China International Youth Arts Festival) uždarymo renginio tema. Kokia gausybė ir įvairovė tų perlų sumirgėjo – iš 14 šalių: Kinijos, Rusijos, Lietuvos, Uzbekistano, Irano, Serbijos, Bulgarijos, Ispanijos, Italijos, Egipto, Kenijos, Šri Lankos, Filipinų, Malaizijos. Akrobatus keniečius, stipresnius už gravitacijos jėgą, gyrėm, archajiškais, pantomimą primenančiais Malaizijos atlikėjų šokiais gėrėjomės, pagal iraniečių būgnelių ritmą trepsėjom. O ko tik nebuvo ratiliokams scenoje pasirodžius! Ir visos Žemaitijos gervės sulėkė, ir trys velniai šoko, ir Laukžemio uraganiškas galiopas sukosi. Žodžiu, buvo daug garso, daug šviesų.
 
Festivalyje dalyvavusių tautų margumynas
Perlų motyvas festivalio uždarymo koncerteFestivalio uždaryme scenoje drauge su rusais ir uzbekėmis
 
Koncertavome ir kultūros centre. Vėliau ten susipažinome su vaikais, kurie plėšydami raudonas popieriaus skiautes kūrė darbelius, labai panašius į karpinius. Vilius kiniškus cimbolus išbandė; ot atrakcija buvo – žiūri ir netiki – žmogų-ansamblį kažkas groti moko! Visus sužavėjo putplasčio gabalėliais kalnų peizažus tapanti dailininkė ir didžiuliais teptukais tušu hieroglifus raitęs kaligrafas. Lukas pats kiniškai užrašė „fizika“ (lietuvio ausiai skamba kaip uly), o Julita ilgai juokėsi iš kiniško žodžio „filosofija“ (tariama čioly) skambesio.
 
Damilė su hieroglifais užrašytu ansamblio vardu  Vilius mokosi groti kiniškais cimbolais
 
O jau kinų maisto skanumas! Suki stiklinį padėklą, nukrautą egzotiškais patiekalais, lazdelėmis bandai sugriebti kokį kąsnelį ir kartu su visais spėlioji, ko gi čia tuoj tuoj paragausi – vienam rodosi, kad į lėkštelę įsidėjo grybą, kitas gi tvirtina, kad ten tikrų tikriausia tešla, dar kažkas neabejoja, kad vištiena. Ne kiekvienam patiko kaip Songokui tomis lazdelėmis čiaukšėti – Augminas nutarė, kad McDonald’e iš bado tai jau tikrai nemirsi.
 
Ragaujam – pramogaujam! Grybas ar tešlainis?
 
Nustebino netikėta miesto tyla – spėliojom, gal taip ramu dėl gausybės elektromobilių bei tyliųjų elektrinių motorolerių, gal dėl triukšmo ribojimo politikos, o gal dėl gyventojų mentaliteto ir vietinės kultūros?
 
Nesuklydom į lagaminus neįsidėję respiratorių. Daugiau nei 24 milijonus gyventojų talpinantis megamiestas pasirodė nesąs toks užterštas, kaip tikėjomės. Po tiltais, tarp namų, šaligatvių pakraščiuose – kiekviename laisvesniame plotelyje po gėlytę, krūmelį, medelį, atsigręžusį į kaitriai kepinančią saulę, kuriai visai nereikia skverbtis pro smogą.
 
Žalias Šanchajus Pudongo rajonas žvelgiant iš aukščiausio pastato Šanchajuje
 
Gal tik Pudongo rajone, Šanchajaus širdyje, saulei sunkiau apšviesti menkiausią žemės lopinėlį. Visus jos spindulius užstoja didingi dangoraižiai. Mums kone bėgant antro pagal aukštį pasaulyje pastato – Šanchajaus dangoraižio – link, ėmė temti, ir mes atsidūrėme dangoraižių miške. Tiesiog reaktyviniame 18 metrų per sekundę (arba 65 kilometrų per valandą) greičiu pakylančiame greičiausiame pasaulyje lifte pajunti, kaip spengia ausyse ir kaip kraujas subėga į kojas. Iš 118 aukšto atsiveria iš klumpių verčianti panorama. Pasijunti taip, lyg stovėtum virš milžiniškos Monopolio žaidimo lentos – maži nameliai, viešbutėliai ir daugybė vaikščiojančių figūrėlių. Sutemus keltu supomės ant gelsvosios Huangpu bangų ir grožėjomės tais pačiais nameliais ir viešbutėliais, kurie dabar jau buvo virtę įstabiais, šviečiančiais, dangų remiančiais pastatais. Jų mirksinčios lempūtės Damilę privertė šokinėti, o visus ratiliokus šokti apie kelto viduryje sumestas kuprines kaip senais gerais laikais mokyklos diskotekoje.
 
Naktiniai Šanchajaus centro žiburiai Senieji Šanchajaus stogai
 
Mūsų apsilankymas ir savijauta turguje turbūt geriausiai atspindėjo visą mūsų kelionę. Klaidžiojantys, šiek tiek sutrikę, tačiau smalsūs ir kartais bebaimiai vaikščiojome siauromis gatvelėmis tarp tradicinių Kinijos pastatų, papuoštų popieriniais žibintais. Sėkmingai perėmėme vadovės Mildos komunikacijos užsienio šalių turguose metodiką: mes kalbėjome lietuviškai, o prekeiviai – kiniškai, ir ką jūs manot – kuo puikiausiai vieni kitus supratome! Ragavome maisto produktą x, gėrėme pusiau kavą, pusiau vandenį y, ir n+k saldumynų. Prieš mūsų akis mirgėjo šilkai ir sintetika, kiniškas porcelianas ir plastmasė, perlai ir akriliniai kabošonai. Nosį maloniai kuteno arbatų ir prieskonių aromatai, ne taip maloniai – 30 laipsnių karštyje šuntančios mėsos išpjovos, ant kurių tupinėjo musės, su kuriomis ryžtingai susidorojo gudrus prekeivis – su pliotne taukšt, musytė trykšt, ir gali drąsiai sakyti, kad parduodi šviežią mėsą.
 
Mus grįžusius į Lietuvą pasitiko perpus žemesnė temperatūra, lotyniškas raidynas ir sloga, tačiau „Šanchajus 2017“ tęsiasi – toliau domimės Kinijos kultūra, vis rečiau valgome šaukštais, o Julita net mamos koldzūnus nuo šiol valgo tik su lazdzukėm.
 
 
卢卡斯 (Lukas) ir Damilė, kurios vardą Google vertėjas išversti į kinų kalbą atsisako
 
Julitos nuotraukos ir Kristinos dangoraižių kadrai