Atėjus naujiems mokslo metams, visiems norisi ko nors naujo, dar nepatirto, jaudinančio. Aš – ne išimtis. Prisiminusi praeitus metus, kuomet trūnydama su vidaus ligų propedeutikos knygomis kaliau sau į galvą elektrokardiogramos rodiklių normas, nusprendžiau, kad atėjo laikas nuveikti ką nors kita. Ką nors, kas praplėstų mano akiratį, padėtų susirasti naujų draugų ir suteiktų galimybę produktyviai pailsėti. Naršydama veidaknygėje radau kvietimą į „Ratilio“ naujų narių dieną. Pamygusi mygtuką „domina“ sukrutau ieškoti informacijos apie patį kolektyvą ir jo veiklą. Folkloras – štai su kuo ketinau susidurti. Aiškumo dėlei turėčiau prisipažinti, jog niekada gyvenime neturėjau nieko bendra su šia lietuvių kultūros, gyvenimo būdo išraiška. Tad labai nustebinau tiek save, tiek artimuosius bei draugus nusprendusi pabandyti iškeisti blizgius modernaus šokio rūbus į visą kūną dengiantį ir žemę siekiantį tautinį kostiumą. Eidama į pirmąją repeticiją svarsčiau, ar elgiuosi teisingai – ar aš ten pritapsiu, ar suprasiu, ar išmoksiu, ar pamilsiu folklorą taip, kaip jį myli ir puoselėja kolektyvo senbuviai. Tačiau ilgai netrukus supratau, kad „Ratilio“ repeticijos – vienas iš nedaugelio dalykų, kurių aš nuoširdžiai laukiu skęsdama nesibaigiančiuose savaitės darbuose. Gera atmosfera, šilti ir nuoširdūs žmonės bei tradicija, sujungianti muziką, dainą, šokį ir puikius žmones – štai geriausias nereceptinis vaistinis preparatas nuo streso ir rutinos. Bet patartina šį vaistą vartoti atsargiai – gali sukelti stiprią emocinę priklausomybę. :)
 
Užkulisiuose puošiasi Veronika ir DžiugilėRuošiamės koncertui ir gėrimės festivalio dalyviaisMaskvos tradicinės kazokų dainos klubas „Petrov Val“
 
Nespėjus susivokti, atsklendė spalis, o kartu su jo krintančiais lapais pažiro naujos (bent jau man) patirtys mistiniame folkloro pasaulyje. Kalbu apie festivalį „Pokrovskije kolokola“. Nelabai įsivaizduodama, kas tai per festivalis, spalio 13-osios vakarą su smalsumu lėkiau Šv. Kotrynos bažnyčion dalyvauti koncerte „Unikalios tradicijos“. Pakliuvusi į persirengimo kambariuką pasijutau tarsi nukritusi į Alisos pasakų šalį: viename šone į kasas spalvotus kaspinus pina rusaitės, kitame kambario gale energingai gestikuliuodami diskutuoja gruzinai, o prieš veidrodį rožinę suknelę taisosi lyg princesė atrodanti azerbaidžanietė. Tačiau tikrieji stebuklai prasidėjo pritemus šviesoms ir nutilus susirinkusiems žiūrovams. Sakralinė muzika, kurią griežė rylininkas Andrejus Kotovas, mane sudomino ir nustebino, o slovakių, atlikusių tradicines vestuvių dainas, skardūs balsai privertė išsižioti iš susižavėjimo. Bet labiausiai atmintin įstrigęs dalykas buvo tas nuostabiai geras jausmas stovint tarp kitų ratiliokų ir su pasididžiavimu pristatant lietuviškas tradicijas.
 
Labai džiaugiuosi, kad buvau priimta į Vilniaus universiteto folkloro ansamblio šeimą. Nors man ir kitiems naujokams dar reikia daug ko išmokti, tačiau esu tikra, jog senbuvių, ne kartą dalyvavusių tokiuose renginiuose kaip „Pokrovskije kolokola“, padedami sugebėsime puoselėti ir saugoti lietuvišką kultūrinį identitetą.
 
Džiugilė
(Damilės ir Julitos nuotr.)