Sausio 12 d. – DELIS
 
Dar nenusileidus lėktuvui, užuodžiam gąsdinančiai dusinantį smogą. Delis – vienas labiausiai užterštų pasaulio miestų. Įtraukiam nosis į megztinius, šalikus ir išlipam į akis graužiantį dulkių ir dūmų debesį.
 
Važiuodami autobusu, leidžiamės į pirmą pažintį su Indija. Kaire kelio puse skrieja autobusai, rikšos (tuktukai), automobiliai, dviračiai, motociklai, ant kurių kartais talpinasi net ketvertas žmonių. Tarp jų maišosi pėsčias vaikinas, nešinas geltonų gėlių krepšeliu ir siūlantis jį parduoti vairuotojams. Automobiliai nuolat signalizuoja, kai kurie vairuotojai net užsirašę „Please, horn“ – gal dėl to, kad ne visi turi veidrodėlius, juokingą trukdį gatvėse, sutalpinančiose bent penkias netvarkingas automobilių voras.
 
Prieš poilsį dar esam pavaišinami gardžia vakariene. Mūsų liežuviai ir lūpos užsidega nuo aštrių, gardžių padažų, kuriuose mirkom paratha – traškią duonelę. Kartais atrodo, kad viename patiekale daugiau prieskonių rūšių negu maisto produktų.
 
Sausio 13 d. – DELIS
 
Kitądien aplankom Indijos šventyklas. Pirmiausia pabuvome Lotus Temple. Lotosas – bendras kelių religijų simbolis. Tokia šventyklos forma pasirinkta dėl to, kad čia bet kokia kalba gali melstis, giedoti bet kokios religijos išpažinėjas. Šventykloje nėra jokių paveikslų, statulų – tik pora puokščių gėlių. Atsisėdam ant šalto marmuro. Čia ne religijos, o tikėjimo šventovė. Sėdi ir medituoji. Ir dieną matęs šokiruojantį žmonių skurdą ir gatvių purvą nebesistebi, kaip šitoj šaly žmonės gali gyventi. Supranti, kad čia – vienas ramiausių kampelių Žemėje. Tik pagalvoju – norėčiau šventykloje dirbančioms savanorėms padovanoti vilnones kojines.
 
Sausio 13-osios vakarą apsilankom Lietuvos Respublikos ambasadoje, kur prie po palmėmis sukurto lauželio jaukiai pasidainuojam.
 
Lotoso šventyklos prieigose Lietuvos ambasadoje
 
Sausio 15 d. – DELIS – BANGALORAS – MAISORAS
 
Po poros dienų atsisveikinam su ūkanotu Deliu ir išvykstam į spalvingus pietus. Delyje patirta labai lietuviška 15 laipsnių vėsa vos per kelias valandas virsta 25 laipsnių Bangaloro karščiu. Pasijaučiam, lyg staiga būtų atėjęs pavasaris. Atsigauna kietųjų dalelių srautą kentėjusios nosys, deguonį net galim užuosti. Retkarčiais padvelkia švelnus vėjelis, atnešdamas saldų gėlių kvapą. Lipam į autobusiuką ir visą kelią į Maisorą sunku atplėšti nuo langų akis. Pastelinių, violetinės, mėlynos, ryškiai žydros, geltonos, rožinės, žalios ir daugybės kitų spalvų bei atspalvių kotedžai, gatvės žibintų stulpai ir net kapinių paminklai. Mirga ryškūs moterų sariai ir gyvų gėlių žiedai tamsiose kasose.
 
Vienas įdomiausių reginių – palmių giraitėse ar po stogeliais prie namų sienų kažką rupšnojančios karvės. Šventi gyvūnai čia ypatingai prižiūrimi, glostomi ir net puošiami. Karvių ragai papuošti aukso spalvos juostelėmis, kabučiais, kaspinėliais, net balionais! Viena gražuolė net karolius įsitaisiusi. Kai kurios karvės – spalvotomis kanopomis ir net dažytu kailiu. Tikėsite ar ne – čia gyvena geltonjuodmargės.
 
Kokia Indija spalvinga ir svetinga bene geriausiai pamatom apsilankydami turguose. Delyje prekeiviai siūlė rankomis siuvinėtų ploniausio kašmyro, lino, pašminos audinių. Drabužius turguje pasimatuoti galima, tačiau kitų dydžių tokio paties drabužio prašyti neverta – siuviniai vienetiniai. Maisore po brezento ir džiuto maišų stogu glaudžiasi daržovių, vaisių pardavėjai – ištisos bananų, ananasų alėjos. Kur ne kur – iš sėklų pagamintų chna dažų prekeiviai, kurių vienas pačiumpa mano ranką ir piešia ant jos gėlytę. Čia ir atskiri gėlių kvartalai, kuriuose ant gatvės telkšo balos, o blausi šviesa traukia į kvapnių vainikų, rožių ir gvazdikų žiedų kalnų karalystę. Prekeiviai klausia, kas mes tokie, iš kur atvykom. Kas roželę padovanos, kas savo parduodamo cukraus kubelį išties paragauti. Po pusvalandžio jau pasklidęs gandas, kad po turgų klaidžioja 10 turistų.
 
Delio turgaus margumas Smalsūs žvilgsniai
 
Sausio 16 d. – MAISORAS
 
Gėrėjomės Indijos kolektyvais – scenoje spalvingais kostiumais ir gėlėmis pasipuošę šoko vaikai, būgnais grojo basi jaunuoliai, kurių pasirodymai priminė akrobatinius šou. Stebėdama koncertą staiga prisiminiau, kad už kulisų palikau riešines. Nuėjusi ieškoti išsyk sutikau būrelį vaikų. Mažieji šokėjai puola spausti man ranką, apkabina, klausinėja, koks vardas, iš kokios šalies atvykau, kiekvienas nori pasakyti savo vardą. Nuo šypsenos greit įskausta skruostus ir širdį glosto tų basakojų nuoširdumas, smalsumas. Po koncerto visi nori nusifotografuoti, dar pasisveikinti, pasikalbėti. Net ir mums įlipus į autobusą, esam dar išprašomi į lauką – su mumis nori įsiamžinti autobusiuko vairuotojas.
 
Sausio 17 d. – TRIVANDRUMAS
 
Paviešėję Maisore, skrendam dar toliau į pietus. Išėję iš oro uosto juokaudami spėliojam – bene būsim pamiršę pasiimti žiaunas. Trivandrumas mus sutinka 30 laipsnių karščiu ir plaučius slegiančia drėgme. Tačiau, kaip ir Maisore, nenustojam žavėtis žaluma, šiluma ir žydėjimu.
 
Bemiegė naktis atėmė daug jėgų, bet energijos pasisemiam iš minties, kad kažką naujo ir įdomaus pamatysim, tad išsyk sutinkam vykti į mums pasiūlytą ekskursiją. Nors, tiesą pasakius, net ir po valandos kelio, kur mus veža, nieks nežino… Bet atvykę suvokiam, kad mums paruošta maloni staigmena. Plauksim motorinėmis valtimis Nejaro upe. Prieš mus atsiveria krantuose žaliuojančios palmės, kokosų giraitė, kur ne kur nutūpę egzotiški paukščiai. Stebimės – esam kuo tikriausiame atogrąžų miške, bet niekur nesuzvimbia nė menkiausias uodelis. Praplaukiam pro tarsi ant vandens plūduriuojančius namelius, į vandenį įbridusio dramblio formos uolą. Galiausiai pasiekiam siaurą smėlio ruoželį, už kurio griaudėja žalsvos Indijos vandenyno bangos. Maudytis negalima. Užtat kaip vaikai spygaujam, kai mūsų basas pėdas pasiekia sudužusios bangos purslai. Staiga vandenynas tik dar labiau įsismarkauja ir dabar jau strakaliojam iki pusės sušlapę ir smėlėti.
 
Nejaro upe plaukiame ne tik mes Štai tokie Indijoje paukščiai
 
Sausio 18 d. – TRIVANDRUMAS
 
Koncertuoti Indijoje buvo labai smagu. Mus nustebino šaunus organizatorių darbas – su mumis derinti vedėjų tekstai, scenos rekvizitas, prieš pasirodymus buvom vaišinami indiška kava. Trivandrume žmonės nuo pat ryto valė sceną, ruošė didžiulį plakatą, lakstė, bėgiojo. Jaučiant tokį rūpestį, pelėsio kvapas salėje ir persirengimo kambariuose bėgioję didžiuliai ūsuoti tarakonai mums tepasirodė egzotiška bemaž netrukdanti smulkmena. Po pasirodymų susidūrėm su neįtikėtinu dėkingumu ir svetingumu – buvom apdovanoti gėlių vainikais ir baltomis skraistėmis.
 
Pakoncertavę ir laimingi!
 
Sausio 19–20 d. – ORO UOSTAI – VILNIUS
 
Jau laukdami skrydžio namo, nuvargę krintam ant kilimų, pledų ir miegam. Kažkas šypsosi sapnuodamas – gal prisimena raganosį, šventyklą, besišypsančius vaikus... Pastebiu, kaip suradę artimiausius elektros lizdus visi prie jų būriuojamės – vienas taiso egzamino atsakymus, kitas atsiskaitymui ruošiasi, trečias skaito Lietuvos naujienas. Po truputį grįžtam į skubančius Vakarus.
 
Netikėtai mūsų pėdos įklimpsta į minkštą sniegą.
 
Damilė