Vasario 16-ąją kartu su kitais ansambliais padainuoti liaudies dainų po Šventaragio sodais susirinkom jau prasidėjus antrajam atkurtos Lietuvos šimtmečiui. Nuo Nepriklausomybės Akto pasirašymo buvo praėję lygiai šimtas metų ir pustrečios valandos. Net ir spaudžiant pakankamai rimtam vasario šalčiui (radijas sakė, kad prieš šimtą metų taip pat buvo šalta, regis, -16 laipsnių) didžioji dalis mūsų drąsiai vilkėjo tautinius rūbus ir gal dėl tos drąsos buvo ne taip ir žvarbu. Žinoma, sermėgų nieks neleido sau pamiršti. Tiesiai po vienu iš pakabintųjų sodų susibūrę į glaudų ratą dainavom dainas kartu su „Virvytės“ ansambliu. Nežinau, kiek tai buvo iš tiesų panašu, nes, deja, niekad savomis akimis to nemačiau, bet ten stovėdama, dainuodama ir matydama, kaip vis daugiau žmonių jungiasi aplink, negalėjau nepagalvoti apie Atgimimo laikotarpį ir visus pasakojimus apie folkloristų dalyvavimą išsivadavime. Mintis, ar čia jau tas jausmas, koks buvo visiems tada, neapleido ir visą dieną iki pat vakaro: matant sausakimšose gatvėse tiek laimingų lietuvių kaip niekada anksčiau, dainuojant prie vieno iš šimto Gedimino prospekte uždegtų laužų tas dainas, kurias visi žino, nors niekas nebeatmena, kaip išmoko, ir vėliavos spalvoms mirgant visur, tikrai visur. Atrodytų, kad jei lietuviškos atributikos, kaip rašė portalai, parduotuvėse iš tiesų nebebūtų galima rasti, ne vienas mielai būtų išsitatuiravęs trispalvę ant kaktos, kad tik parodytų, jog jam irgi rūpi, jis irgi jungiasi į tą bendrą vienybės ir dėkingumo nuotaiką ir jaučiasi kažko didesnio dalimi. Miestas ūžė ir grojo, o vakare pradėjo snigti. Visi gatvėse, susibūrimuose ir namuose buvom išsnigti į pirmą naują naujo šimtmečio dieną. Ir taip įdomu, koks tas šimtukas bus.
 
Rasa Alė