Džiaugiamės pristatydami naują ratilio.lt svetainės rubriką – „Aš – ratiliokas“! Ne paslaptis, kad folkloro ansamblis „Ratilio“ suburia įvairaus amžiaus, pomėgių, iš įvairių miestų atvažiavusius ir įvairiausius dalykus tyrinėjančius Vilniaus universiteto studentus bei alumnus. Kiekvieno pasaulėvaizdis praturtina ansamblio veidą ir yra jo stiprybės pamatas. Kviečiame susipažinti su ansamblio nariais, įvairių fakultetų auklėtiniais, iš arčiau.

Šįsyk gražia Valstybės atkūrimo dienos proga Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentai ir dėstytojai dalijasi pamąstymais apie patriotiškumą, pasakoja apie savo santykį su universitetu, folkloru, Tėvyne. Malonaus skaitymo! 

 

 Ūla ratiliokišką Naujųjų metų dieną

Ūla, TSPMI 1 kurso Politikos mokslų bakalaurantė:

Prieš pusę metų mano gyvenime atsirado du nuostabūs dalykai – politikos mokslų studijos VU TSPMI ir folkloro ansamblis „Ratilio“. Kalbant apie TSPMI, jis yra inovatyvus, kokybiškas, spalvingas, jame dėsto ir studijuoja skirtingos pasaulėžiūros, įvairių idėjų bei pomėgių žmonės, savo veikla kuriantys Lietuvos ateitį. Tai motyvuota aplinka, skatinanti augti ir veikti. Na, o ateitis remiasi į praeitį, tad taip organiškai susisieja studijos ir dalyvavimas ansamblyje. „Ratilio“ yra kur kas daugiau negu repeticijos ir koncertai, tai ir tam tikras gyvenimo būdas: tradicijų, vertybių puoselėjimas, bendruomeniškumas, švenčių sutikimas kartu. Su ansambliu keliaujame po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Nepakartojamas jausmas koncertuojant su „Ratilio“ susipažinti su savo tautiečiais, kurių galbūt gyvenime daugiau nebesutiksi, bendrauti per dainą, šokį, žaidimus. Folkloras mus jungia, suvienija bent vienam vakarui. Nėra valstybės kaip fizinio, apčiuopiamo dalyko. Valstybė labiau yra žmonės, jų tarpusavio santykiai, koncepcija, esanti mūsų galvose. Paskaitų metu susipažinome su įsivaizduojamų bendruomenių (angl. imagined communities) teorija, kuri teigia, kad, nors realiai nepažįstame vieni kitų, tautą įsivaizduojame ir tapatinamės su jos įvaizdžiu. Manau, kad vakaronės, pasibuvimas drauge ir kuria bendrystę, žmogaus ryšį su žmogumi. O tas ryšys – tai brangiausia vertybė, nors ir nepamatuojama, neapčiuopiama. Puoselėti tą ryšį ir linkiu Lietuvai 101-ojo gimtadienio proga.

 

Augminas, TSPMI 4 kurso Politikos mokslų bakalaurantas:

„Ratilio“, kaip bebūtų keista, iš pradžių man buvo dalykas su patriotiškumu ar pilietiškumu turįs mažai bendro. Į ansamblį atėjau veikiau iš smalsumo, o pasilikau veikiau dėl to, kad mane patraukė ta keista folklorinio meno forma (taip, kaip mane traukia daugelis senų dalykų, dažnai vien dėl to, kad jie seni) ir suradau bičiulių, vienaip ar kitaip panašių į save. Tačiau folkloras man mažai kuo siejosi su kažkokia patriotine ar pilietine laikysena. Polkos trypimas man neatrodė kažkuo patriotiškesnis už tango, o sutartinių sekundos pilietiškesnės už, pavyzdžiui, vingiuojančias grigališkojo choralo melodijas.

Patriotiškumas yra keistas ir sudėtingas dalykas. Daugelis žmonių visais laikais jausdavosi prisirišę prie to, kas jiems pažįstama, artima ir sava. Būti patriotu taip pat reiškia būti kolektyvo dalimi, pripažinti, kad tavo likimas bent iš dalies yra bendras su daugelio kitų, dažnai nė nepažįstamų žmonių, su kuriais tau teko malonė ar neganda gyventi vienoje vietoje ir kalbėti viena kalba.

Viena stipriausių mane su tuo, ką būtų galima pavadinti „istorine atmintimi“, susiejančių patirčių buvo ansamblio kelionė į Kazachstaną, kur lankėme buvusias tremties vietas – vietas, kur stovėjo lageriai, tremtinių kapines, jiems skirtus memorialus, muziejus – ir visa tai darėme dainuodami tremtinių dainas. Matyti tragedijos vietas reiškė išgyventi jos realumą. Pagalvojus atrodo keista, jog nė nepapasakotos tų žmonių istorijos lankant jų kančios vietas kažkokiu būdu tapo ir mano istorijos dalimi, bet, matyt, galų gale ryšys su Lietuva ir yra išgyvenamas būtent taip – jo negali tiesiog imti įdiegti, jį reikia patirti.

Augminas su sese šimtmečio Vasario 16-ąją 

 

 Ainė Krasnojarske (už kadro ir kiti ratiliokai:)) Ainė, TSPMI profesorė:

Į folklorą esu įsitraukusi nuo pat gimimo. Net ne nuo gimimo, bet netgi prieš gimimą. Mano tėvai studijų laikais pateko į tokią etnokultūrinę subkultūrą, kuri sovietmečiu buvo labai įdomus reiškinys. Jis ir dabar yra įdomus reiškinys, bet apie jį mažai kas žino, nes daug kam folkloras asocijuojasi su kažkokiais tautinių šokių kolektyvais ar liaudiškom kapelom, kurias girdi per radiją ar televiziją. Tačiau tai absoliučiai skirtingi dalykai. <...> [F]olkloras yra toks labiau džiazas. (Džiazas yra kita mano labai mylima sritis ir man tie dalykai labai susisieja.) Folkloras yra laisvas iš savęs. Jis yra labai improvizacinis. Todėl sovietmečiu į jį buvo žiūrima labai įtariai, mažų mažiausiai. Ne tik dėl to, kad ten nebuvo dainų apie Leniną ar traktorių, bet visa laikysena iš principo buvo nepriimtina. <...>

Aš toje subkultūroje nuo pat mažumės buvau. Kartu su tėvais eidavau į Mokslų akademijos folkloro ansamblį. Vadovė pastebėjo, kad moku dainuoti ir taip nuo trejų metų pradėjau koncertuoti ir tapau pilnaverte dalyve. Vėliau, kai įstojau į universitetą, automatiškai atėjau į „Ratilio“. <...> Iki šiol ta folkloro subkultūra man yra labai svarbi. Žmonės ten yra kažkokie tikri. Su jais yra visai kitas jausmas nei su kitais žmonėmis bendraujant. Man ten labai gera būti. <...>

Į Šaulių sąjungą įstojau labai simboliškai, Vasario 16 d., Lietuvos šimtmečio minėjimo proga. Atsigręžus į Šaulių istorija, galima matyti, kad tai buvo nepaprastai svarbi organizacija tarpukariu ir labai norėtųsi tą dalyką atgaivinti, kad tai nėra vien karinė organizacija. Šaulių ideologija, V. Putvinskio suformuota, yra nepaprastai graži. Jo nuomone, šauliai yra Lietuvos dvasinė aristokratija – žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpi Lietuvos valstybė ir kurie turi tvirtą moralinį pagrindą. <...> Taigi norėjau pradėti nuo savęs ir įkvėpti kitus – būtų smagu, kad taip, kaip ir tarpukariu, kiekvienas save gerbiantis Lietuvos pilietis priklausytų šauliams. Ir mūsų studentai, kurie yra tokie pilietiški ir patriotiški, galėtų stoti į Šaulių sąjungą ir duoti gerą postūmį ir organizacijai, ir valstybei. <...>

Aš norėčiau matyti pilietišką Lietuvą, su stipriomis bendruomenėmis, kurios nelauktų, kad valdžia kažką paduos, kurios pačios kažką darytų ir veiktų. Tas veikimas svarbus ne tik valstybei, jis įprasmina ir pačių žmonių gyvenimą. Kai galvojame, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos, nemanau, kad tai yra susiję vien tik su finansais. Čia yra susiję ir su tuo, kaip tu matai savo vietą, savo prasmę. Labai norėtųsi, kad žmonės jaustųsi įprasminę savo gyvenimus čia, Lietuvoje.

Ko labiausiai palinkėčiau Lietuvai, tai viena vertus politikų, kita vertus, menininkų ir intelektualų, kurie turėtų savyje įkvėpimo ir kurie padėtų atrasti Lietuvai save ir savo tapatybę. Mes turime nepaprastai turtingą istorinį ir kultūrinį klodą, bet kartais atrodo, kad mes pasimetę, nežinome, iš kurio kultūrinio sluoksnio semtis įkvėpimo savo tapatybei. Reikia lyderystės, kuri padėtų tą tapatybę iš naujo atrasti ir suvokti, kokie mes nepaprastai turtingi, ne tik regiono, bet ir visos Europos lygmeniu.

Visą interviu su Aine skaitykite VU TSPMI tinklalapyje.

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top