Apdovanoti ir laimingi (J. Slipkauskaitės nuotr.)

Kai mūsų susižavėjusios akys bėgiojo autobuso languose pasirodžiusiais Slovakijos kalnais, o miegūstas autobuso oras lingavo nuo dainų apie kalnus, net negalvojome, kad po trejeto dienų tuo pačiu keliu važiuosime namo ne tik pilnas kišenes įspūdžių prisikrovę, bet ir su didžiuliu krepšiu lauktuvių iš pačios Zvoleno miesto merės rankų.

Ankstyvą liepos 8-osios rytą bendra mankštele pasukioję sąnarius, trisdešimties ratiliokų kompanija išsiruošėme ilgam keliui iki Slovakijos vidury įsikūrusio Zvoleno miestelio, kuriame liepos 9–11 dienomis 24-ą kartą vyko festivalis-konkursas „Akademický Zvolen“. Nuo 1973 metų organizuojamas tarptautinis folkloro renginys sukviečia universitetų folkloro ansamblius – pirmiausia iš Slovakijos, bet ir iš svečių kraštų, šiemet: Ispanijos, Serbijos ir Lietuvos.

 Repetuojame (D. Martinaitytės nuotr.) Repeticija teatre (J. Slipkauskaitės nuotr.)

Keista, bet tikriausiai nesuklysime įsivardiję didžiausia festivalio egzotika. Pirmiausia reikia pastebėti, kad Slovakijoje riba tarp autentiško ir stilizuoto folkloro, tarp folkloro ir dainų ir šokių ansamblių mums, lietuviams, nebuvo tokia aiški. Slovakų ansambliai, viena vertus, stato pasirodymus, jiems kuria choreografiją, dramaturgiją, įtraukia nemažai vaidybinių elementų, kita vertus, neatrodo labai stilizuojantys pačius choreografinius elementus ar aranžuojantys muziką; choro nėra, uždainuoja patys šokėjai. Tokiame kontekste pasirodėme ypač autentiški ir archajiški. Žinoma, ne vien dėl „žanro“, jei taip tinkama įvardyti, bet dėl repertuaro. Konkursinėje programoje nuskambėjo ožragis, oliavimas, skudučiai, merginos sugiedojo dvejinę sutartinę ir burdoninę rugiapjūtės dainą „Oi aš pjaunu pjovėjėlė“, ypatingos žiūrovų reakcijos sulaukė vaikinų šokama „Meškutė“, o aukštaitiška „Sutamo tamo“ ir žemaitiška „Tuojuo ūlyčiuo“, mums – klasikiniai lietuvių liaudies dainų pavyzdžiai, klausytojams turėjo palikti įspūdį, mat, sprendžiant iš girdėtų festivalio dalyvių, homofoninis daugiabalsumas slovakams nebūdingas. Lietuviški šokiai taip pat išsiskyrė – ir ne tik dėl to, kad jie niekaip nestilizuoti, ar dėl to, kad baltiškas temperamentas visai kitoks. Lyginant su kitais festivalio dalyviais, kurie dažnai šokiu demonstravo individualumą, pasirodydami solo, ar formavo grupę, vienodai trypdami tuos pačius ritmus ir vis tik, kad ir susikabinę į eilę ar ratą, šokdami tarsi po vieną, „Ratilio“ išryškino gražų lietuvių kultūros bruožą grįsti šokius poros santykiu. Džiugu, kad įvairūs išskirtinumai neliko nepastebėti ir konkurso komisijos, išreiškusios didžiulį susižavėjimą sutartinėmis ir parodžiusios tikrai neprastą mūsų tradicinio folkloro, vakaronių kultūros išmanymą. Už autentiškumą ir aukštą sceninę kultūrą buvome apdovanoti Merės prizu, kuris buvo tikrai netikėta ir dėl to dar labiau pradžiuginusi dovana.

Dovanos iš merės rankų (zv-podujatia/stopkadras) Žygiuojame į pilį (D. Martinaitytės nuotr.)

Tiesa, teatre, miesto aikštėje ir skveruose buvome ir dalyviai, ir žiūrovai, tad turėjome ir patys kuo stebėtis. Pavyzdžiui: kaip šokėjai po poros minučių intensyvaus trypčiojimo ir šokinėjimo sugeba dainuoti lyg niekur nieko ar net dainuoti šokdami? kodėl gi slovakų vyriškių liemenės ir marškiniai tokie trumpi? (Viena iš girdėtų versijų – kad matytųsi, jog nesinešioja ginklų.) o jau jaunosios galiono grožis – kaip vestuvinis tortas! Smagu buvo pamatyti, kad slovakų vestuvių tradicijos (jos buvo inscenizuotos ne vieno kolektyvo) labai panašios į lietuviškąsias ir, kad ir skiriasi muzikinė raiška, po ja glūdi tas pats pamatas.

Važiavome į studentų festivalį, ir jauna universitetinė dvasia tikrai buvo ryškus „Akademický Zvolen“ bruožas. Gyvenome Zvoleno technikos universiteto bendrabutyje, kuris aidėdavo nuo šokių ir dainų: vakaronėje patys naujų žingsnelių prisigaudėme ir slovakus drabnukės polkos išmokėme. Ir ne tik mes, ratiliokai, visur dainuodavome – pilies kiemelyje, gatvėje, prie upės; kas vakarą girdėdavosi, kaip lauko kavinėje ispanai brązgina gitaras, ir net sugulus pro langus įsliuogdavo iš kažin kur atskriejusios smuikų melodijos. Nuostabu, kad festivalį vainikavo visų dalyvių sugiedotas „Gaudeamus“ – tą akimirką studentų himnas ypač atitiko ansamblio nuotaikas, nes juk kartais reikia švelnaus priminimo, kad galime drąsiau didžiuotis savo šalies kultūra ir savo universitetu, kurie, kaip parodė šis festivalis, kitiems taip pat gali būti įdomūs ir gražūs. Gaudeamus igitur!

Julija

Julitos, Damilės ir festivalio rengėjų nuotr.

Gaudeamus!

 

Artimiausi renginiai

Mėnuo Saulužę vedė

Penktadienis, rugpjūčio 30, 20:30

Mitologinių dainų koncertas

Naujausi leidiniai

Go to top