Už jūrų marių, už mėlynųjų važiavo Ratiliokai į studentų folkloro festivalį Klaipėdoje "O kieno žali sodai". Ir kaip visada smagumas prasideda tik Ratiliokams susibėgus į krūvą: susveikinom iškilia gimtadienio proga instrumentinės grupės vadovę mielą Kristiną (net ir su nevažiuojančiais Klaipėdon ansamblio nariais) ir taip gerai pradėję ir mielai saviškių išlydėti patraukėm tolimon kelionėn.Išskirtina džiaugsminga mūsų kompanijos pasipildymo aplinkybė - į Klaipėdą važiavo jaunoji Čepulių šeimyna su mažąja (ramiąja, draugiškąja, puikiąja..) Geiste, kuriai tai buvo pirmoji tolima kelionė ir kuri jau faktiškai kaip ir Ratiliokė - liko tik formalumai: biškutį paaugti ir į Vilniaus Universitetą įstoti:).
O pats festivalis, kai jau nusigavom tolimojon Klaipėdėlėn, buvo puikus: valgyt davė dažniau nei spėjom išalkti, polkos ir kitų senųjų gerųjų šokių pasimokinom šokti tuo vieninteliu teisinguoju būdu, o paties koncerto trukmė patenkino net ir reikliausią folkloro mylėtoją. Tačiau vakaronės ir nakvynės vieta verta išsamesnio aprašymo dėl to įspūdžio, kurį paliko.
Pasitikę vokiečių kareiviai ir vokiška neaiškaus stiliaus muzika mus privertė susimąstyti, ar tikrai čia pataikėm, bet viskas buvo gerai ir netrukus muzikos pobūdis pasikeitė ir pavalgius buvo galima pradėti daryti tai, ko ir atvažiavom: socializuotis bešokant:) Taigi vakaronę mes ir atidarėm, ir ant stalo padėjom pirmąsias vaišes - firminę Ratiliokų mišrainę (firminis labiau jos bendruomeniškas kiekis nei konsistensija). O pati vakaronė studentiškai energinga su įvairių regionų tradiciniais šokias ir jau tradicija tapusiu senųjų šokių geriausių šokėjų išrinkimu. Žinoma to neminėčiau, jei mes nebūtume parodę savo kojų miklumo ir šypsenų gražumo šiame konkurse ir nebūtume atitinkamai įvertinti:). Tačiau tikrasis gerųjų šokėjų atsiskleidimas vyko per visą vakaronę, nes geriesiems šokėjams, mano subjektyvia, bet pakankamai empiriškai patikrinta nuomone, nesimiega tada, kai yra galimybė šokti. Tai mes ir šokom, kol galėjom, ir reiktų odės broliukams Čepuliams, kurie pasikeisdami atlaikė iki pat penkių ryto, kai kitų ansamblių muzikantėliai seniai į ūsą pūtė ir dėl nenustygstančių šokėjų galvos nesuko:).
Negaliu nutylėti ir apgyvendinimo ypatybių: kareiviškos palapinės buvo tai, ko jaunam ir optimistiškam studentui ir trūko iki pilnos laimės! Prisišokus lig valiai miegoti grynam ore ant kareiviškų gultų su šiltais kaimynais iš šalių - tai nepamirštama patirtis. O kad dar labiau išryškinčiau miegojimo palapinėj pranašumą tą naktį, tai paminėsiu ir tai, kad kairiosios palapinės Ratiliokai užmigo liūliujami dešiniosios palapinės dainų - pasakykit, kur ir už kokius pinigus tokie gerumai būna, jei ne su mūsų ansamblio entuziastais ten, kur tik nuvažiuojam?
Taigi, o ryte pakirdę, gerai pavalgę, lietuviškai pasportavę (pasirodo, Ratiliokai ne tik puikiai šoka, bet ir krepšinį žaidžia, ir ne tik vaikinai:)) dalyvavom baigiamajam koncerte, kuris buvo puikus labiausiai dėl to, kad visi ansambliai atliko rinktinius, arčiausiai širdies esančius kūrinius. Tai ir išvažiavom namo, skirtingai nei kiti ansambliai, tik koncertui pasibaigus (subjektyvus pasitenkinimas folkloru susidėjo su objektyviu poreikiu sudaryti publiką koncertuojantiems:)).
Taip ir baigėsi festivalis: su dar keliais šokiais sustojimų metu ir gausybe dainų autobuse iki pat išsiskyrimo momento. O išsiskirt nesunku, juk kitą dieną vėl repeticija ir kitų kelionių planavimas:)
Goda
apie kelionę vykusią 2011 m. gegužės 14-15 dienomis
