1968 metais, kai būrelis Vilniaus universiteto studentų (daugiausia – lituanistų, save šmaikščiai vadinusių „piemenėlių choru“) atsiliepė į nedidelį Aldonos Ragevičienės skelbimą, susibūrė vienas seniausių Lietuvoje folkloro ansamblių, dar ir šiandien tebesivadinantis „Ratilio“ vardu. Penkerius metus vadovautas įkūrėjos, tuomet dar kelerius (1973-1977) – Laimos Burkšaitienės, tris dešimtmečius – Zitos Kelmickaitės, o nuo 2007 m. – Mildos Ričkutės, „Ratilio“ tapo galimybe viso universiteto studentams – gamtininkams, medikams, teisininkams, filologams, matematikams ir kitiems – augti ne tik savo srities specialistais, bet ir visapusiškai išprususiais žmonėmis.

Narių įvairovė bei nuolatinė jų kaita (per visą ansamblio gyvavimo laikotarpį užaugo jau ne viena karta „ratiliokų“, kai kurie jų spėjo įkurti ir savus ansamblius) yra, veikiausiai, ir didžiausias iššūkis, ir ansamblio stiprybė: kiekvienas narys išeidamas „išsineša“ dalį dainų, šokių, čia esančios dvasios, bet lygiai taip pat ateinantis papildo tai, kas jau esama, jei ne iš karto muzika, tai bent polėkiu, idėjomis, jėga. Taip ansamblis yra visad gyvas, ir tas pats, ir tuo pat metu kitas.

Nuo pat įsikūrimo kolektyvas dainavo senąsias lietuvių liaudies dainas, gilinosi į papročius, tradicijas – ne tik iš knygų, bet ir iš dar gyvos atminties – to, ką atsinešė iš savo gimtinių, tėviškių, drauge surinko važiuodami į ekspedicijas. Ilgainiui išaugo ir instrumentinė grupė, kuriai ilgiau ar trumpiau yra vadovavę Arvydas Karaška, Algirdas Klova, Antanas Fokas, Marijus Šnaras, Milda Ričkutė, o šiuo metu – Kristina Aponavičiutė. Vienus muzikantus ilgainiui keičia kiti, kaskart su skirtinga muzikavimo patirtimi, bet su kiekviena diena jie visi vis labiau įgunda, o ypač įstabu, kai nusisekęs muzikantas gimsta iš iki tol niekad instrumento rankose nelaikiusio naujoko. Taip instrumentai tampa ypatinga galimybe tobulėti bei atrasti – tiek save, tiek vieniems kitus.

„Ratilio“ atveria naujus horizontus pažindinantis ir su kitomis kultūromis. Per visą gyvavimo laikotarpį ansamblis apkeliavo ne tik Lietuvą, artimiausias kaimynes, bet lankėsi ir Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Švedijoje, Rusijoje, JAV, Kanadoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Žaliajame Kyšulyje... Kiekviena tokia išvyka – tai neįkainojamos patirtys, nauji draugai, galimybė pažinti svetimą kultūrą taip, kaip tai niekad nepavyks eiliniam turistui.

Neapsiribojus džiaugsmu gyvai dalintis gausėjančiomis mėgstamų dainų, šokių atsargomis, sukaupta patirtis sugulė ir į apčiuopiamesnes, ilgiau išliekančias formas: įrašytos dvi plokštelės (1980 m. „Lietuva – dainų kraštas“, 1987 m. „Ratilio“), garsajuostė „Ratilio“ (1990 m.) ir du dvigubi kompaktinių plokštelių rinkiniai „Lietuvių tradicinė muzika“ (2002m. ir 2012m.), sunokę drauge su brandesnėmis ansamblio sukaktimis. Todėl ir „Aukso paukštė“, 2010 m. įteikta „Ratilio“ kaip geriausiam jaunimo ansambliui – tai visų kartų nuopelnas, įvertinimas už pastangas dalintis su kitais tuo, kas patiems teikia džiaugsmą.

Apskritai „Ratilio“ yra ne tik „popaskaitinė veikla“, bet bendravimo ir net gyvenimo būdas, bendrystė ir dalijimasis – patirtimi, idėjomis, buvimu drauge. Ne veltui ansamblio neskuba palikti ir studijas pabaigę jo nariai. Tą patį patvirtina ir pastarojo meto iniciatyva – „Visų laikų ratiliokų“ susibūrimai, į kuriuos ir iš atokių Lietuvos vietų jau kelintus metus iš eilės susibėga tiek esami, tiek buvę ansamblio nariai. Drauge „ratiliokai“ mokosi, koncertuoja, o taip pat ir leidžia laisvalaikį, švenčia šventes, išgyvena svarbiausius gyvenimo virsmus. Kaip viena iš dalijimosi iniciatyvų 2011 metais įvyko ir „Etnosocializacijos“ projektas, kurio metu, pažindindami su senaisiais žaidimais, dainomis, pasakojimais, ansambliečiai pamatinių vertybių ir gyvo bendravimo džiaugsmo mokė vaikų dienos centrų auklėtinius.

Tiek įvairių laikotarpių dalyvių atsiminimai, tiek ir dabartinių „ratiliokų“ patirtys leidžia vis iš naujo įsitikinti, kad „Ratilio“ – tai žmonės, kuriems reikia tradicinės muzikos, šokių, dainų ir (turbūt svarbiausia) vieniems kitų.