„Ratilio“ sulaukė 40 – ties!
 
Ieva Kisieliūtė
 
„Sveiki gyvi, macni, drūti ir raudoni. Valio slauniausiai pasaulyje ratiliokų giminei!“ − nuskambėjo žemaitiškas pasveikinimas apniukusią, bet šiltą balandžio 5-osios dieną Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje. Čia VU folkloro ansamblis „Ratilio“ šventė savo 40-metį! Į jubiliejinį koncertą „Eisim“ prisirinko pilna salė žiūrovų. Dauguma jų − buvę aktyvūs ansamblio nariai ir amžinai „ratiliokais“ išlikę, linksmi ir savo kultūrą mylintys žmonės. Nuskambėjus pirmajai jauniausios „Ratilio“ kartos, kuriai vadovauja Milda Ričkutė, dainai, salėje pasigirdo džiugios ovacijos – daugelis nė nesitikėjo, kad šiais laikais dar yra tokia gausybė jaunųjų folkloro mylėtojų: pastarieji vos tilpo į sceną. Kaip kad saulė pamažėle įšildo ir išbudina per žiemą apsnūdusią žemelę ir visą jos gyvatą, taip ir „Ratilio“ dainos tirpdė ir šildė klausytojų širdis, įtraukdamos juos į šį nesustojantį gyvybės ratą, dainų ratilėlį.
Koncertas ne veltui pavadintas „Eisim“: mūsų kelionė šaknų link prasidėjo nuo Kalėdų − šiuo laikotarpiu senelių dainuotomis dainomis, grota muzika ir šoktais šokiais. Nenuilstantis Saulės ratas įsisuko keliaudamas vis tolyn – į Užgavėnių linksmybes ir triukšmą, į Velykų šviesą, į Jorės atrakinamą gyvastį, į Rasų paslaptingą naktį. Dainos, šokiai, sutartinės ir raliavimai įprasmino natūralius gamtos virsmus, amžinąjį gyvybės ratą, prasidedantį Saulės užgimimu ir užsibaigiantį rudens rimtimi, Žemės apsnūdimu ir žmogaus nusiraminimu – Adventu. Jam praėjus gyvybės ratas pajuda iš savo pradinio taško ir visa vėl užverda...
Po „jaunėlių“ pasirodymo pasipylė sveikinimai, gėlės ir plojimai, į sceną buvo pakviesta vyriausioji „Ratilio“ karta su pirmąja ansamblio vadove Aldona Ragevičiene. Sugužėję ant scenos, spindinčiomis akimis ir malonaus jaudulio apimti, vyriausieji „ratiliokai“ nė nerepetavę smagiai užtraukė savo laiku dainuotas dainas, o kartu su jais suskambo ir visa salė. Taip ir turėtų būti – kartą įsileidęs mūsų prosenių dainas į širdį, jų niekada nepamirši. Toliau į sceną lipo Laimos Burkšaitienės ir Zitos Kelmickaitės vadovautos kartos. Štai šioje istorijos vietoje prasidėjo tikros linksmybės – dainos, šokiai ir galiausiai visų šėlsmas. Jam nurimus pasipylė padėkos žodžiai bei dovanos: kas gavo glėbį gėlių, kas puodynėlę su medumi, kas ąsotėlį daigintų rugių.
Koncertui pasibaigus ilgametė ansamblio vadovė Zita Kelmickaitė pasiūlė pasižiūrėti jos pačios iš senų kadrų susuktą filmą apie „Ratilio“. Ekrane pasirodžius pirmiesiems vaizdams, salėje pasigirdo džiugūs šūksniai ir aikčiojimai – taip smagu ir gera buvo ankstesnių kartų ansamblio žmonėms pamatyti save ir bičiulius, šokančius, dainuojančius ir šiaip besilinksminančius scenoje ar ekspedicijose. Filmą teko žiūrėti be garso (vis dėlto technika netobula...), tačiau jo tąkart ir neprireikė – iš lūpų skaitydami, kokia daina dainuojama, salėje sėdintys žmonės čia pat ir „įgarsino“ visą juostą.
Paskui visų laikų „Ratilio“ žmonės su bičiuliais susibūrė smagiai papuotauti, prabėgusių dienų prisiminti ir vieni į kitus iš arčiau pasižiūrėti. Su gardaus alaus puta, su laužiama namine duona ir kitais gardumynais, su milžinišku tortu, papuoštu „Ratilio“ simboliu – ratu, dainomis ir muzika įsisuko smagus vakarėlis. Čia ištirpo ir kartų skirtumas, ir skirtingos profesijos, ir amžius – šoko, dainavo ir jaunas, ir senas, vieni kitiems nenusileido nei energingumu nei linksmumu. Juk neveltui mūsų senelių išmintis sako: „Kas dainuoja ir šoka, tas niekada nesensta“.