Kokia žiema be jaukių Didžiosios Aulos šviesų, tyliais palinkėjimais slaptoje palydimo, aplink stalą siunčiamo kūčios dubenėlio, lengvo džiaugsmo, kai egzaminų įtampos nepastebimai sutirpsta vakaronėse, repeticijose, šėlionėse – be sausio lengvatos ratiliokams? Adventas, Kalėdos, Naujieji, Užgavėnės, Nepriklausomybės šventės... Atrodytų, užsnigti, paniurę ir panirę į kompiuterių ekranus turėjome tik tūnoti, kerpėti ir laukti laukti laukti karantino pabaigos? Na, ne.

Ratiliokai feisbuke dalijosi savo šeimų papratimais

Jau lapkritį pasirodę „Papratimai ratiliokų šeimų“ visą mėnesį džiugino paprastai nepaprastais pasakojimais apie įvairiausias mūsų šeimų tradicijas: nuo drambliuko, apdovanojančio saldainiu, ir kilometražo matuoklio – pyragu, iki Suvalkijos ūkininkų kasdienybės, be aiškaus tikslo paklajoti ištrūkstančių vilniečių ir rubriką apvainikavusio Ratų spėrgėnės recepto. Taip Kalėdų belaukdami Šv. Liucijos dienos vakarą surengėme nuotolinį koncertą, kuriuo (retoriškai?) paklausėme savęs ir kitų: „Oi, kas ty užu durų?“. Durims atsivėrus transliacijoje (ir mūsų namuose) besisvečiuojantys koncerto žiūrovai klausėsi šiurpių istorijų, advento dainų, instrumentų skambėjimo, taip pat mokėsi gaminti žemaitišką cibulynę, sėmėsi idėjų advento kalendoriui, o jų ausis maloniai kuteno dzūkiški ir suvalkietiški paporinimai. Toks nuotolinis koncertas „Ratilio“ istorijoje – pirmasis, tad, pasirodo, net ir penkiasdešimt trečiaisiais ansamblio gyvavimo metais galima naujų patirčių pasisemti ir šį tą anksčiau neregėto nuveikti.

Žavūs Užgavėnių žvaigždūnai

Išaušus šviežiam 2021-ųjų sausiui mitri ratiliokė, kūrybos komunikacijos ketvirtakursė Indrė skaitytojams padovanojo meninę apybraižą „Lietuvybė be sienų: Punsko krašto lietuviai.“ Pamintiję apie tai, kas toji tautinė tapatybė iš tiesų yra, iš kur ji kyla, kaip sudėtingai, įvairiai ji kuriama ir reiškiama, ėmėme rengtis, kad ir po vieną, išvaryti žemėn itin stipriai nagus suleidusią žiemą: kad tik sprukdama ji neužtruktų kartu išsitempti ir visų virusų, sustingimų bei apsnūdimų! Kol kanapinis su lašininiu artėjančiai dvikovai ruošėsi nuotoliniu būdu (stebėdami kompiuterines simuliacijas ar specialius kovos menų judesius išbandydami ant niekuo nenusikaltusios kaliausės), sąmyšį feisbuko paskyroje kėlė visa eilė personažų: arkliavagis, ragana, velnias, muzikantas, vestuvininkai, ciocė, ubagėlis, influencerės-žvaigždutės, blynų kepėja ožka, gyvenimo būdo laidoje sužibėjusi malpa ir ne be keblumų per pusnis krypuojantis pingvinukas. Vasario 16-ąją, šiemet sutapusią su tikrosiomis Užgavėnėmis, jau galėjome drąsiai iš Modestos sudėliotų keturkampėlių uždainuoti: „Atėjo šiltas pavasarėlis“. Šia partizanine daina pradėjome Laisvės dainų mėnesį: nepriklausomybiniu tarpušvenčiu ansamblio draugai, kaip ir mes patys, galėjo pasiklausyti karinių, partizanų bei tremtinių dainų įrašų, o pasikliaudami kruopščiai parengtais subtitrais – ir dainuoti kartu. Kovo 11-ąją šį Laisvės dainų grojaraštį užbaigėme vėl taip pat gausiai susidainuodami, kovas už laisvę atmindami: suskambėjo partizanų daina „Menu pavasarį neramų.“

Sniegų kalnynams ištirpus ir upeliais nutekėjus miestų, miestelių gatvėmis ir mes, jausdami, kad pavakarės vis ilgesnės, o vėjo gūsiai vis kvapnesni, ėmėm nedrąsiai kaišioti nosį, uostyti, kada gi galbūt galėsim pavasarį apdainuoti ir išsiilgtus draugus pamatyti. Dienoms sparčiai ilgėjant, pagaliau susitikome: Šventaragio slėnyje susirinkę, seniai vėjyje bevėdintais tautiniais kostiumais pasipuošę dainavome, žaidėme žaidimus, giedojome sutartines – rengėme įrašus Vilniaus etninės kultūros centro renginiui „Gyvybės medžio atspindžiai. Pavasario lygiadienis.“ Atsisveikindami po taip lauktų susimatymų, padūkimų ir pašnekėjimų, manau, kiekvienas ėmėm svarstyti apie ateinantį pavasario sezoną, klausyti, ką vėjas (ar vadovė el. pašte?) ima šnabždėti apie Jurgines, jūrą, bauginančias laumių istorijas... Norisi tikėti: laukite tęsinio.

Rasa Alė

„Ratilio“ filmuojasi lygiadienio šventei (VEKC nuotr.)

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top