Ratiliokų būrys pasidainavimų vakare (D. Putino nuotr.)

Šiemet, po tragiškai ilgos pertraukos (taip taip, žinau, kad tik metai), vėl įvyko festivalis „Skamba skamba kankliai“. Vos išgirdę žinią, jog įvyks šis stebuklas, visi suskatome lįsti iš savo mėlynais ekranais apšviestų urvų, matuotis aprėdų, repetuoti dainų, šokių ir dar šio bei to. Man šioje kategorijoje teko tas trečiasis, šio bei to, variantas, nes, deja, braukdama ašarą, turėjau apleisti mintį dalyvauti festivalyje kartu su numylėtuoju ansambliu. Tad stebėjau viską iš šono, pasislėpusi po kauke ir visaip kaip bandydama užmaskuoti karantino pasekmes.

„Ratilio“ ansamblis, išmokytas nuo pat kiekvieno nario krikšto iš kirvio sriubą išvirti, šįkart, rodos, ne tik ją, bet ir kažkokiu būdu visą 12 patiekalų vakarienę su desertu sugebėjo pagaminti. Nežinau, kokį laiko atsuktuvą naudojo, bet koncertams pasiruošti spėjo per neįtikėtinai trumpą laiką.

Linksmučiai čiulbučiai (M. Pakalnytės nuotr.)

Vaišes pradėkime nuo koncerto „Laumių monai“ – nepaprastai įtraukiantis, netikėtai linksmas, originalus kiekvieno ir visų pasirodymas. Gailėkitės nematę, bet, pagal visatos įstatymus, įrašas internete amžiams – galite paspitryti. Kiekvienas pasakojimas kaip netikėta gaida, vienas po kito persipinantis su dainomis ir muzika, kuri, pati išmaningai pateikta, suteikia pasirodymui neįtikėtiną galią, įtraukia ir nepaleidžia iki būni pažadintas plojimų.

Tuomet pasigardžiuokime solistų pasirodymais. Koncerte „Čiulba čiulbutis“ galėjai pasijusti kaip seną draugą išvydęs – taip buvo pasiilgti pažįstami lakštučių ir lakštaičių balsai. Visas koncertas stebino pasirinktų dainų gražumu, maloniais sąskambiais, pasiilgtomis melodijomis. Solistai vienas kitą lenkė dainomis, vedėjas vis plonino liežuvį, o mano širdis džiaugėsi.

Na ir desertui – tortas su ledais ir vyšnaite – „Skambantis senamiestis“. Po tikrai ilgo laiko sustojusi saulės nušviestoje aikštėje, gal ir ne ansamblio gretose, tačiau visai šalia, kartu padainavusi, truputėlį net pašokusi, pasijaučiau galų gale ištrūkusi iš šiuolaikinio maro apsėsto pasaulio ir savo urvo kasdienybės. Tai turbūt vienintelis renginys, kuris mažai tesiskyrė nuo paskutinįkart vykusio ir todėl nesukėlė liūdesio, kad negali dalyvauti kartu, kad šiemet visgi kitaip reikia elgtis – buvo kaip visada, kaip senais gerais skambančiais laikais.

Lina

 

 Gera šokti! (I. Četyrkaitės nuotr.) Grožio salonas (A. Černiausko nuotr.)

Aš puikiai atsimenu savo pačius pirmuosius „Skamba skamba kanklius“. Tai buvo 2012 metai, aš dar buvau padūkęs jaunuolis, dar nelankiau jokio ansamblio. Tačiau viename iš ansamblių turėjau kelis pažįstamus – taip ir papuoliau į eiseną ir į kelis koncertus. Dabar labai aiškiai suprantu, kad pats folkloro kelias į mano širdį ir prasidėjo šiame nuostabiame festivalyje, žaviame savo pasidainavimais miesto arkose ir šokiais įvairiuose kiemeliuose per naktį. Lai jis žydi, skamba, šoka, dainuoja, plečiasi, tobulėja ir džiugina mus! O aš kiekvienais metais jo lauksiu kaip vasaros šauklio ir šokių lauke sezono pradžios! – Augustas

Susikaupimas ir sutarimas (A. Ščerbakov nuotr.)

Šiemet Skambakankliuose kaip niekad mažai aimanų: niekas nesiskundžia dėl miego trūkumo, kad batai nutrynė, kad nespėjo rašto darbo priduoti, kad užkimo net Čiulbučio nesulaukę. Jei aimanuoja, tai atsargiai, apgalvotai šiemet. Atrodo, tame atsargume ir alyvos purpuriškesnės, ir Vilniaus bromai jaukesni, žodžiai eina toliau, dažnas netgi ausį pasiekia, sušildo. Būtent taip žodžiais Skambakanklių savaitgalį ne kartą vis buvom pagrąžinami bent kelis mėnesius, o gal metus. Pasidainavimų vakare pasijuto, kad nuolatinė pastanga sugrąžinti tai, ko jau nėra, neatsiejama nuo dainos, nuo žodžio, iš viso nuo folkloro. Ne vieni dalyviai paskyrė dainą, dalijosi išgyvenimais ir prisiminimais apie pastaruosius metus, apie jau išėjusius ansamblių narius, apie draugus. Gal koks naivuolis fotografas bandytų spausti popieriun to renginio fragmentus, vildamasis, kad toks fiksavimas dar pagerbs, įprasmins tuos praradimus. Kiti dar būna filmuoti bando. Bet taip juk tik paryškintum, kad tai, ką čia fiksuoji, visgi nebuvo amžina, kad jau pasikeitė, išnyko. Gal ir nefotografuotum, jei nenyktų. O pasakojimu, suburiančia daina tų prarastų žmonių prisiminimas pasirodė visai čia pat. Su jais, tarsi jie patys čia dalyvautų, dabar susipažino ne vienas, ne vienas įsiklausė, tapo prisiminimo dalininku ir nešios jį ilgai. Galbūt dalyvavome ir folkloro esmę įgyvendinančiame renginyje? Juk tai, kas folkloristams prasminga šiandien, vis iš praeities būna ištraukta. Kad ir kartais manant, kad praeity buvo geriau, todėl ja reikia domėtis, kartais galvojant, kad nesuprasiu savo laikmečio, jei nesigilinsiu į praeitį, o kartais, kad gražu. Bet visada žiūrint praeitin, į tai, kas jau išnyko, visada su amžinumo siekiu. – Julita

Fotografavo Dainius Putinas, Alan Ščerbakov, Augustas Černiauskas, Inga Četyrkaitė, Modesta Pakalnytė

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top