„Supkit meskit...“ (A. Černiausko nuotr.)

Pagaliau. Nerandu geresnio žodžio apibūdinti visai emocijų visumai, kuri apima pagalvojus apie festivalį „Čiulba ulba“. Aš nesu festivalių žmogus, todėl šis dzūkų kultūros festivalis man buvo pirmas, į kurį važiavau ne tik kaip ansamblio narė, bet ir dėl asmeninio suinteresuotumo. Bet tas žodis „pagaliau“ išreiškia visą džiaugsmą dėl atsinaujinusio kultūrinio gyvenimo, kuris su vasaros pradžia pamažu vėl atgimsta.

Tik grįžus iš ratiliokiškų Rasų (sakyčiau, laukiamiausio įvykio metuose), iš karto reikėjo krautis kuprinę kitam išvažiavimui, ir penktadienio popietę atsidūriau Marcinkonyse. Kadangi festivalis jau buvo pradėjęs įsibėgėti, aplinkui netrūko pažįstamų ir naujų veidų, kurie džiaugėsi bendru buvimu. Miške, pušų ir kadagių draugijoje, buvo pridygę didesnių ir mažesnių palapinių, o bendrose festivalio palapinėse veikė amatų užsiėmimai, įtraukę ir vaikus, ir suaugusius.

Vos spėjau pasistatyti savąjį namelį, šalia festivalio scenos prasidėjo Daumanto Čepulio vedami polkos mokymai. Geros nuotaikos nestokojantis lektorius taip išjudino dalyvius, kad šie iškart po mokymų suskubo polkos žingsneliu prie netoliese esančių ežerų atsivėsinti.

Švilpimo meistriškumo pamoka (A. Černiausko nuotr.)

Kol kiti džiaugėsi vandens vėsumu, aš prisėdau paklausyti paskaitų. Pirmąją paskaitą vedė doc. dr. Jonas Volungevičius, pristatęs kaip kito ir formavosi kraštovaizdis Marcinkonių apylinkėse. Labiausiai mane sudomino tai, kaip keitėsi šio krašto miškingumas, nes turbūt dauguma žmonių negali įsivaizduoti Dzūkijos miškų be aukštųjų pušų, tačiau kažkada Dzūkijos žemyninėse kopose giles brandino ąžuolai, o bitės rinko medų iš žydinčių liepų. Vis dėlto, šių laikų žmogaus veikla miškui daro labai neigiamą įtaką, nes didžiuliai kirtimai ir ūkinis miško tvarkymas nesuformuoja sluoksnio, kuris ateityje liudytų apie šių dienų miškus. Todėl, jeigu masiniai kirtimai nebus sumažinti, greitai Dzūkijos šilus gali ištikti kažkada Anykščių šilelį ištikęs likimas, kai: „Visa prapuolę; tik ant lauko pliko / Kelios pušelės apykraivės liko!“

Bet kol taip nenutiko, grįžkime į dabartį, juolab kad ir po to ornitologas Marius Karlonas mums papasakojo apie Dzūkijos gamtos lobius. Lektorius pristatė daugybę paukštelių, nuo pačių rečiausių, kaip: oželis nykštukas, žalvarnis ir erelis žuvininkas, kurie, deja, jau skaičiuojami vienetais visoje Lietuvoje, iki pačių garsiausių: miško dvasios – juodosios meletos, vos už žvirblį didesnės žvirblinės pelėdos, mistiškai giedančios lututės bei Dzūkijos paukščio titulo nepasidalijančių kukučio ir ašaras barstančio kurtinio.

Po paskaitos vyko filmo „Sengirė“ peržiūra ir diskusija su režisieriumi Mindaugu Survila. Režisierius ne tik atsakė į žiūrovams kilusius klausimus, bet ir papasakojo apie filmo kūrimo bei apskritai gamtos filmavimo užkulisius ir tai, kiek atsidavimu bei dideliu noru pagrįsto darbo jis reikalauja.

Rastas lobis! (A. Černiausko nuotr.)

Tolesnę programą trumpam buvo sutrikdęs užgriuvęs lietus, kuris privertė pasidainavimus perkelti į didžiąją palapinę, kurioje mūsų ansambliečiai bei Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ vedė dainas, o tos dainos susirinkusiems buvo taip gerai pažįstamos, kad visa palapinė lingavo. Po pasidainavimų (Dievulis mūsų pasigailėjo ir nutraukė lietų) stovyklautojai išgužėjo pašokti šalia scenos. Visgi dainos dalyvius traukė labiau, ir pasišokę visi susirinko prie laužo, kur apšviesti šokančių laužo liepsnų toliau traukė dzūkiškas giesmeles.

Giedam pulkais („Labingio“ nuotr.)

Kitą rytą anksti atsikėlę keliavome su Mariumi Karlonu pasimatyti su vietiniais Marcinkonių krašto paukšteliais, kurių giesmės mus ir buvo pažadinusios. Paukšteliai buvo svetingi, bet laikėsi saugaus atstumo; vis dėlto žygio pabaigoje net Dzūkijos gražųjį kukutį susitikom. Sugrįžę radome jau sukilusius draugus, kurie yra labiau pelėdos, negu vieversiai, o netrukus glėbyje laikėm ir šypsenom sveikinom iš Vilniaus autobusu atlingavusius likusius ratiliokus.

Galbūt ne viso festivalio, bet bent jau šeštadienio kulminacija tapo koncertas „Dėdė Juozas gyvas mūs dainon“. Kadangi festivalis buvo skirtas ne tik Dzūkijos folklorui, bet ir vienam iš Dzūkijos folkloro tėvų – Juozui Averkai atminti, koncerte skambėjo dainos, kurias pats J. Averka buvo užrašęs, iš lūpų į lūpas perdavęs. Nuo galingų ansamblių balsų visos šilinių dzūkų girios lingavo, o solistai savo nuoširdžiu dainų atlikimu visiems besiklausantiems širdis virpino.

Po koncerto dalyviai vėl pasklido po įvairias veiklas: vieni nukeliavo juostų austi, kiti šaukšto sriubai drožti, o treti kaip špokų būrys apgulė atrastą žemuogių pievelę. Vakarop vėl galėjome pasiklausyti paskaitų, kuriose narpliota jotvingių-dainavių-dzūkų-sūduvių painiava ir krašto šnektų ypatybės. Antroji diena ir mano dalyvavimas festivalyje užsibaigė labai jaukiu pasidainavimu prie laužo. Būtent prie to laužiuko ir pasijuto, kad niekas taip žmonių nesuartina kaip bendra daina.

Šis festivalis man tapo labai jaukia folkloro švente, kurioje siela dainavo, o akys ir ausys džiaugėsi gera aura ir skambiais balsais. Tačiau geriausiai viską apibendrina festivalyje gautų marškinėlių užrašas: „Kap dūšion indedzi, nė penki nejišims“.

Akvilė

Už nuotraukas dėkojame Augustui, Damilei ir „Labingio“ fotografams

„Bitliškas“ pasivaikščiojimas po apylinkes (D. Bagdonavičienės nuotr.)

 

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top