Šildo ir saulė, ir festivalio bičiulių artumas (PKC nuotr.)

Vasara Vilniuj – tai tokia vingiuota pokalbių tema, kad, jei pradėtume ją narplioti, neprailgtų net ilgiausia kelionė. Gerai, kad kaskart, kai jau, regis, pradeda plūsti ilgesinga „bet kur, kad tik nuo asfalto“ nuotaika, vis pasitaiko, kad pavilioja kokia tolima šalis, sužavi savo mėlynomis kalvomis, tik iš nuogirdų pažįstama kalba, o iš ten parvykusių pirklių ir piligrimų pasakojimai apie vietinių žmonių manieras, temperamentą, meno lygį ir muzikos skonį užgniaužia kvapą. Visų šių turtų pavilioti nusibaladojom į vieną tokią spalvingos istorijos ir kultūros šalį – Plungės miestelį. Liepos 3–4 dienomis čia vyko folkloro festivalis „Saulelė raudona“, kuriame, nepaisant visų tų kilometrų, mus priėmė kaip vienos didelės šeimos narius.

Į Plungę – su žaidimais ir dainomis! (A. Černiausko nuotr.)

Iš tikrųjų, pagrindo manyti, kad keliaujame į nepažintus plotus, nebuvo. Svetingumo jausmas įsižiebė vos pradėjus planuoti kelionę. Tai vieną tėtė atveš, kiti patys iš kaimelių, močiučių, senelių atvažiuos, kiti važiuos iš Vilniaus, bet atgal negrįš – pasiliks gimtinėj pavasarot, trešnių nuo medžių paskabyti. Aišku, gal prie to svetingo priėmimo prisidėjo ir tai, kad koncertų vedėjai Damilė ir Lukas negailėjo dėmesio tarp programos kūrinėlių sistemingai išanalizuoti ir visiems išaiškinti žemaičių ratiliokų šaknų, pateikti trumpų jų dosjė. Štai, po bandonija sėdi vietinių vietinis Irmantas, Rato polką groja, Milda dainą „Plaukė pylelė“ traukia, ilgakasės Agnė ir Kotryna padainuoja su „Platelē“, o po to jau pačios jiems akį merkia mūsų tarpe stovėdamos. O nulipus nuo scenos tik spėk suktis: kieno mamą su gimtadieniu pasveikint, su kuriais „laba diena“ pasilabint, prie ko, šimtą metų nemačius, pribėgt fotografuotis. Kiek koncertavome, kur ėjome, vakarojome, tiek lydėjo šilti, palaikantys žmonių žvilgsniai, lengvi pakalbinimai, o, pridėjus ir su mielu rūpestingumu parinktas ekskursijas po Plungės ir Platelių dvarus, Baublių muziejų, pasiplaukiojimą Platelių ežere, iš šios ekspedicijos išėjo širdingiausia kelionė – basakojės vasaros simbolis.

Apžiūrinėjam Plungės dvarą, o jis – mus (A. Černiausko nuotr.)

Šėlsmą pakurstė ir kitų festivalyje dalyvavusių ansamblių charizma. Štai, kolektyvas, visai be reikalo pasivadinęs „Senoliai“, darbščiais smuikeliais sugrojo: „Kad visad būt, kad visad būt, kad visos dienos šventos būt, / Kad viena diena dirbama ir ta po darbo švenčiama“, o „Labingio“ moterys taip grakščiai šoko pintuvių šokį, kad atrodė tuoj padebesiais išskris. Iš Latvijos išmargintu busiuku atlėkę „Rīgas danči“ netgi kanklių meistriškumo varžybas suorganizavo čia pat scenoje. Bene keisčiausia, kad, atrodo, rimčiausias renginys – sekmadienio kantičkų koncertas ir mišios Plungės Šv. Jono krikštytojo bažnyčioje – kuo puikiausiai tinka į šį rinkinį! Parapijos klebono Vytauto Gedvainio išlietas entuziazmas dėl darnaus aukštyn keliančio kantičkų skambesio įstrigs dar ilgam. „Žemaičiui į Didžiuosius Kalvarijų atlaidus nenuvažiuoti – tai turbūt tas pats, kas Velykų išpažinties nenueiti, todėl tikriausiai šiandien ateis nedidelė dalis parapijiečių“, – aiškino klebonas. Bet pamatęs, kad visgi pasiklausyti susirinko pilna bažnyčia, džiūgavo visaip girdamas ir festivalį, ir ansamblį, žarstydamas gyvenimo patarimus ir pamokas. Bent vienam gyvenimo patarimui – šeima prasideda nuo trijų vaikučių – kai kurie ratiliokai ypač pritaria, buvo matyti, kaip linksi galvomis ir raudonuoja.

Man regis, kad festivalyje „Saulelė raudona“ patyrėme visa, ko tik vasarai gali užsigeisti širdis. Artimi veidai prijaukino tolimą kraštą, neregėti reginiai pakurstė vaizduotę, o raudona meili saulelė nuskaidrino mintis.

Julita

Augusto Černiausko ir Plungės rajono savivaldybės kultūros centro nuotr.

Vakaronėje atsiras progų ir tinklinio mačui (A. Černiausko nuotr.)

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top