„Laumių monų“ programos jaunimas Ukmergėn (A. Černiausko nuotr.)

Sasułės,

dartės jumiem tokių indomybį apie žmonelius paporysiu. Nu kokie anys čiudni! O jau ypač ciej ratiliokai. Žinau, ba gi gruodzin sekiojau juos visur, kap jiej in „Laumių monų“ turų išvažau. Da kap pirmų roz apie mus ty visap Vylniun porino, aš nė negirdėjau, ale paskum gi ir mani pasiekė pletkas, kad ca kokis tai žmonių jaunimas dabar jau kurorti dzyvus apie mano sasaris šneka. Nu palaukit, pamislinau – ir insmukau in jų autobusų in Klaipėdų.

Damilė mokina klaipėdiškius, kap dovanas priimc (B. Skirgailaitės nuotr.)

Bagažnykan tupėdama rezgiau, kap ca jiem priškadyc, ba labai jau mandri. Nu tai kap pakeliui degalinėn sustojom, vienų žanotų ratiliokį in krapšinykų autobusų paviliojau. Ale nieko iš to neišajo, ba ji cik nusjuokė ir tuom viskas pasbaigė. Tadu, sakau, kamščį padarysiu, kad pavėluotų studenčiokai in koncertų. Nu ir kų: vieni autobusi persirangė, kici per penkias minutes Klaipėdos etnokultūros centri cik op, ir jau nepažįc – man cik devyniolikto amžaus nostalgija sukilo! Nu, bet nepasdaviau, dar žūrovam tokį šaltų rūkų palei sprandų palaidau, kad jiej insitempį neišsiduotų, kap jaucas, o pasakorai iž kailio nertųs jiem incikc. Nu ale ir šitas man nesuveikė, ba, kap bernaicis išajo apie mūs laumełį, nuo katros šaknukių visi persc pradėj, pasakoc, nė aš nevaliojau juoko sulaikyc. Nu ir va, gadzinau gadzinau, o viskas vis ciek pavyko ir per tų ratiliokų atkaklumų dar daugiau žmonių mūs paslapcis sužinojo.

Bendros advento dainukės Klaipėdon (B. Skirgailaitės nuotr.)

Kitųdzien išvažavom in Pagėgius. Aš paci po vakar išvargus mislinau: ir šiciej vaikai bus pavargį, neraiks nė pagalių in ratus kišč, tai cik projekcijų nelaidau rodzyc (ba mano potkė ty, kur nesusišukavus aš) ir dribc foteliukan klausyc, kap jau jiem liežuvis pinsis. Nu ir kur tau! Da ar ne gerausias jų pasrodzymas ty buvo! Kap koki stand-up’eriai rampų švieson cik skaldo bajerius, o salė leipsta juokais. Dar tokis garsistas jiem išpuolė nešpėtnas, tep viskų ingarsino, kad ir man kūnas pagaugais ėjo: ne tik kad, galiu prisiekc, skalbiancių savo močiutį girdėjau, bet ir kažkap insiklausiau, kap gražai žmonės dainuoja ir muzikuoja. Net susisarmacinau, kad vieno ratilioko kelnes Klaipėdon an juoko pakavojau...

Julita pagėgiškiam porina, kap su laumėm susciko (B. Skirgailaitės nuotr.)

Tep ir dūmełį dūmojau autobusi: mažum neširsc an jų? Šiaip jau visai gražai ty apie mus porino: nu, kelias bjauriom išvadino, ale kitas kap sykis išgyrė, kad gražos, kad darbščos, kad teisyngos, mokė, kad su mum skaicycis raikia. Paskum jau visai sąžinė užgraužė, kap toj mergšukė, iž katros, ji pasakojo, tašukį dzvi mūsiškės atėmė, Raudondvarin čiut nepasliko (ba neturėj kur telefono insidėc, nu, nes tašukės tai nėra, tai iž kur jai žinoc, kad autobusas, kol anys prie eglutės dzaugės, ty kažkur toliausiai persistatė). Ale ir ca nei jiej supanikau (kažkap susrado vieni kitus), nei nusminė – tep dėjo pamėgdžiot vieni kitų pasakojimus, kad mirė juokais grįždami iki pat Vylniaus, o aš cik galvuki kraipiau, iž kur pas juos ciek sveikatos ir kap jiej moka visur smagumų rasc.

Kiton savaitėn in Ukmergį jau važavau kitap nusteikus. Kad nebezbitkijau, tai ir pamatiau, kap ty scenon šviesos ciko, ir išgirdau, kap spalvyngai možna groc, ir supratau, kad visai ne apie mus ciej porinimai! Ty gi savi per dancį traukia, savi, žmonelius, pabara ar pagiria, ne iž mūs šaipos. Tadu visai atlyžau, nepavydėjau jiem nė to tracio bankucheno, užsidyrbo...

Ir tik trakšč! (A. Černiausko nuotr.)

Nu, žinokit, pamilau aš tuos žmonelius. Čiudni jie, ale faini. Tegu pasakoja, kad ir ne visai teisybį, mat jį šunys. Žinau, kad kitais metais minės Suvalkijos metus, jau girdėjau, kap mokinas tarc, vingiuoc ty balsų visap. Atłėksiu ir aš paklausyc, pažūrėc, kap paskeitį (ba žmones gi graicau čėsas ima kap laumes). Lietuvų nuo Klaipėdos iki Druskinykų savo programu primokinį, kap gyvenc, mažu ir pacys razumnesni 2022-ais metais bus. Aš, laumełės, irgi iž racilaicių šio to pasmokiau: kap raikia iž visko mokėc pasjuokc, o svarbiausia laikycis draugėn – tadu, kap vienas jų bernukas sakė, ir smagiau, ir saugiau. To savo nabagėliam žmoneliam ir jumiem, sasułės, ir linkiu.

Laumė (vardo nesakysiu!)

Augusto Černiausko ir Barboros Skirgailaitės nuotr.

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top