Džiugios Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios jubiliejaus Mišios (A. Švitros nuotr.)

Kai prieš septynerius metus (!) atėjau į „Ratilio“, kaip tik pradėjome mokytis kantičkinių giesmių. Man kantičkos buvo naujas žanras (nežinau, ar nebuvo jos populiarios mūsuose, ar stigo vaikystėje žinių atpažinti). Nebepamenu, kaip tuomet jas priėmiau – tikriausiai smalsiom ausim, nors būta pajuokavimų, kad nubarstė dalį naujokų giesmių aukštybės... Tada, bent jau mes, ansambliečiai, nenujautėme, kiek su jomis draugausime – tąsyk, rodos, ruošėmės vienoms Mišioms Vilniuje. Bet, užsukusios į „Ratilio“ repertuarą, giesmės pasiliko ir įsišaknijo – giedojimas Mišiose tapo neatskiriama Palangos Jurginių dalis, vežėmės kantičkas keliaudami į tremties vietas, deja, teko ir ansambliui brangių žmonių jomis išlydėti.

Šildo ir saulė, ir festivalio bičiulių artumas (PKC nuotr.)

Vasara Vilniuj – tai tokia vingiuota pokalbių tema, kad, jei pradėtume ją narplioti, neprailgtų net ilgiausia kelionė. Gerai, kad kaskart, kai jau, regis, pradeda plūsti ilgesinga „bet kur, kad tik nuo asfalto“ nuotaika, vis pasitaiko, kad pavilioja kokia tolima šalis, sužavi savo mėlynomis kalvomis, tik iš nuogirdų pažįstama kalba, o iš ten parvykusių pirklių ir piligrimų pasakojimai apie vietinių žmonių manieras, temperamentą, meno lygį ir muzikos skonį užgniaužia kvapą. Visų šių turtų pavilioti nusibaladojom į vieną tokią spalvingos istorijos ir kultūros šalį – Plungės miestelį. Liepos 3–4 dienomis čia vyko folkloro festivalis „Saulelė raudona“, kuriame, nepaisant visų tų kilometrų, mus priėmė kaip vienos didelės šeimos narius.

„Supkit meskit...“ (A. Černiausko nuotr.)

Pagaliau. Nerandu geresnio žodžio apibūdinti visai emocijų visumai, kuri apima pagalvojus apie festivalį „Čiulba ulba“. Aš nesu festivalių žmogus, todėl šis dzūkų kultūros festivalis man buvo pirmas, į kurį važiavau ne tik kaip ansamblio narė, bet ir dėl asmeninio suinteresuotumo. Bet tas žodis „pagaliau“ išreiškia visą džiaugsmą dėl atsinaujinusio kultūrinio gyvenimo, kuris su vasaros pradžia pamažu vėl atgimsta.

Neišmatuojamos laumių dovanos (© Aušrinė Lasytė)

Jeigu per paskutiniuosius „Skamba skamba kanklius“ kas nors būtų pasiūlę festivaliui ruoštis keturių kvadratinių metrų plotelyje, kuriame telpa tik kėdė ir rašomasis stalas, turbūt ne vienas ratiliokas būtų ne tik garsiai nusijuokęs, bet dar ir pirštu prie smilkinio pasukiojęs. Gegužės mėnuo visiems folkloru kvėpuojantiems Vilniaus universiteto studentams gyvenimą užpildo nekantriu laukimu, nesibaigiančiomis, dažnai sumišimą atnešančiomis repeticijomis, planavimu ir tų pačių planų braukymu; kvapą užgniaužia šviežiausių pavasario vainikėlių kvapas, o širdį užlieja dainos, sutartinės ir giesmės… Tačiau kankliai skamba ten, Vilniuje. O aš čia, kaime, prie to paties stalo, žvelgiu pro langą, kuris rodo toli gražu ne aidinčius universiteto kiemus ar sausakimšas senamiesčio gatves.

Taip atrodė karantininis pasiruošimas šių metų festivaliui „Skamba skamba kankliai 2021“.

Ratiliokų būrys pasidainavimų vakare (D. Putino nuotr.)

Šiemet, po tragiškai ilgos pertraukos (taip taip, žinau, kad tik metai), vėl įvyko festivalis „Skamba skamba kankliai“. Vos išgirdę žinią, jog įvyks šis stebuklas, visi suskatome lįsti iš savo mėlynais ekranais apšviestų urvų, matuotis aprėdų, repetuoti dainų, šokių ir dar šio bei to. Man šioje kategorijoje teko tas trečiasis, šio bei to, variantas, nes, deja, braukdama ašarą, turėjau apleisti mintį dalyvauti festivalyje kartu su numylėtuoju ansambliu. Tad stebėjau viską iš šono, pasislėpusi po kauke ir visaip kaip bandydama užmaskuoti karantino pasekmes.

„Ratilio“ ansamblis, išmokytas nuo pat kiekvieno nario krikšto iš kirvio sriubą išvirti, šįkart, rodos, ne tik ją, bet ir kažkokiu būdu visą 12 patiekalų vakarienę su desertu sugebėjo pagaminti. Nežinau, kokį laiko atsuktuvą naudojo, bet koncertams pasiruošti spėjo per neįtikėtinai trumpą laiką.

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top