Neišmatuojamos laumių dovanos (© Aušrinė Lasytė)

Jeigu per paskutiniuosius „Skamba skamba kanklius“ kas nors būtų pasiūlę festivaliui ruoštis keturių kvadratinių metrų plotelyje, kuriame telpa tik kėdė ir rašomasis stalas, turbūt ne vienas ratiliokas būtų ne tik garsiai nusijuokęs, bet dar ir pirštu prie smilkinio pasukiojęs. Gegužės mėnuo visiems folkloru kvėpuojantiems Vilniaus universiteto studentams gyvenimą užpildo nekantriu laukimu, nesibaigiančiomis, dažnai sumišimą atnešančiomis repeticijomis, planavimu ir tų pačių planų braukymu; kvapą užgniaužia šviežiausių pavasario vainikėlių kvapas, o širdį užlieja dainos, sutartinės ir giesmės… Tačiau kankliai skamba ten, Vilniuje. O aš čia, kaime, prie to paties stalo, žvelgiu pro langą, kuris rodo toli gražu ne aidinčius universiteto kiemus ar sausakimšas senamiesčio gatves.

Taip atrodė karantininis pasiruošimas šių metų festivaliui „Skamba skamba kankliai 2021“.

Ratiliokų būrys pasidainavimų vakare (D. Putino nuotr.)

Šiemet, po tragiškai ilgos pertraukos (taip taip, žinau, kad tik metai), vėl įvyko festivalis „Skamba skamba kankliai“. Vos išgirdę žinią, jog įvyks šis stebuklas, visi suskatome lįsti iš savo mėlynais ekranais apšviestų urvų, matuotis aprėdų, repetuoti dainų, šokių ir dar šio bei to. Man šioje kategorijoje teko tas trečiasis, šio bei to, variantas, nes, deja, braukdama ašarą, turėjau apleisti mintį dalyvauti festivalyje kartu su numylėtuoju ansambliu. Tad stebėjau viską iš šono, pasislėpusi po kauke ir visaip kaip bandydama užmaskuoti karantino pasekmes.

„Ratilio“ ansamblis, išmokytas nuo pat kiekvieno nario krikšto iš kirvio sriubą išvirti, šįkart, rodos, ne tik ją, bet ir kažkokiu būdu visą 12 patiekalų vakarienę su desertu sugebėjo pagaminti. Nežinau, kokį laiko atsuktuvą naudojo, bet koncertams pasiruošti spėjo per neįtikėtinai trumpą laiką.

Kokia žiema be jaukių Didžiosios Aulos šviesų, tyliais palinkėjimais slaptoje palydimo, aplink stalą siunčiamo kūčios dubenėlio, lengvo džiaugsmo, kai egzaminų įtampos nepastebimai sutirpsta vakaronėse, repeticijose, šėlionėse – be sausio lengvatos ratiliokams? Adventas, Kalėdos, Naujieji, Užgavėnės, Nepriklausomybės šventės... Atrodytų, užsnigti, paniurę ir panirę į kompiuterių ekranus turėjome tik tūnoti, kerpėti ir laukti laukti laukti karantino pabaigos? Na, ne.

Ratiliokai feisbuke dalijosi savo šeimų papratimais

Kad atsidavę sveikatos priežiūros specialistai yra ypač svarbi visuomenės gerovę užtikrinanti grandis, abejonių nekyla. Kaip ir dėl to, kad kelias, kurį tenka nužygiuoti norintiems tokiais tapti, reikalauja daug jėgų ir kantrybės. Tačiau medikai – ne vien balti chalatai, ir medicinos studentai – ne vien (nors ir labai dažnai) į medicinos vadovėlius įsikniaubę. Sveikindami Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą su 239-uoju gimtadieniu, kviečiame paskaityti, kaip būsimieji gydytojai atranda savo pašaukimą ir kodėl vis dėlto verta porą vakarų prie knygų iškeisti į laisvalaikį ansamblyje.

Dainuoja Steponas

Mardasavas man pažįstamas jau iš anksčiau – ne tik prieš dvi savaites su „Ratilio“ stovyklautojais apžiūrėtas pravažiuojant autobusu, bet dar 2014 metais aplankytas dalyvaujant Tradicinių šokių klubo stovykloje. Šį rudenį Mardasavas atmintin įsirėžė dar kitokiu pavidalu – nauju festivaliu „Čiulba ulba“, kuris savo pirmąją programą skyrė žymaus dzūkų dainininko Petro Zalansko 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Kvepiančio šilo apsuptyje, Dzūkų namo paunksmėje sekmadienį vykęs koncertas subūrė folkloro atlikėjus, mylėtojus bei vietinius žmones pabūti kartu bei prisiminti Petrą Zalanską. Dainininko vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai koncertą pradėjo daina „Vai aš aisiu ton šalałėn“, po kurios skambėjo kitos jo atliktos ir mylėtos dainos, o renginį vedusi Veronika Povilionienė pati ne tik dainavo, bet ir dalijosi prisiminimais bei pasakojimais apie, jos žodžiais, dėdę Petruką. Ratiliokai, būdami ne iš kelmo spirti, paruošė net aštuonias solines, antifoninę bei bendrą dainas. Koncertas ir pats festivalis uždaryti vienomis populiariausių ir žinomiausių P. Zalansko dainų – „Čiulba ulba sakalas“ ir „Vai tu sakal sakale“, kurias per miškus ataidint tikriausiai girdėjo ir gretimi kaimai.

Medutis solistei Du regionai, dvi kartos, dvi lakštingalos

Pakeliui namo į Vilnių susivilioję grybų ir grybautojų miške gausa, trumpam stabtelėjome pagrybauti. Greitai tapo aišku, kad ratiliokams ne gėrybes rinkti, o minkštomis samanomis pasivaikštinėti ir miško akustiką dainomis išbandyti smagiausia (grybų maišioką, tarp kitko, irgi parsivežėm; ačiū ratiliokei Akvilei, per stovyklą supažindinusiai su lietuviškų grybų asortimentu!).

Iš visos širdies dėkojam mus pakvietusiems ir priėmusiems organizatoriams, kurie ne tik apdalijo medumi ir saldziom gardziom vuogełėm, bet ir apipylė dzūkiška meile bei rūpesčiu, kurių jokiais krepšiais ar saujomis neišmatuosi.

Rašė Modesta, fotografavo Barbora

Nuo mamos dainuojančiai dukrai

Artimiausi renginiai

Čiulba ulba

Ketvirtadienis, birželio 24, - Sekmadienis, birželio 27,

Dzūkų kultūros festivalis

Naujausi leidiniai

Go to top