Neišmatuojamos laumių dovanos (© Aušrinė Lasytė)

Jeigu per paskutiniuosius „Skamba skamba kanklius“ kas nors būtų pasiūlę festivaliui ruoštis keturių kvadratinių metrų plotelyje, kuriame telpa tik kėdė ir rašomasis stalas, turbūt ne vienas ratiliokas būtų ne tik garsiai nusijuokęs, bet dar ir pirštu prie smilkinio pasukiojęs. Gegužės mėnuo visiems folkloru kvėpuojantiems Vilniaus universiteto studentams gyvenimą užpildo nekantriu laukimu, nesibaigiančiomis, dažnai sumišimą atnešančiomis repeticijomis, planavimu ir tų pačių planų braukymu; kvapą užgniaužia šviežiausių pavasario vainikėlių kvapas, o širdį užlieja dainos, sutartinės ir giesmės… Tačiau kankliai skamba ten, Vilniuje. O aš čia, kaime, prie to paties stalo, žvelgiu pro langą, kuris rodo toli gražu ne aidinčius universiteto kiemus ar sausakimšas senamiesčio gatves.

Taip atrodė karantininis pasiruošimas šių metų festivaliui „Skamba skamba kankliai 2021“.

Jau (vėl) pamažu išlipdami iš karantininės stagnacijos liūno, ansambliečiai po sėkmingos pernykštės generalinės repeticijos turėjo pakankamai žinių iš nuotolinio darbo išspausti viską. 2020-ųjų pavasarį festivalio kaip ir nebuvo, tačiau „Ratilio“ paruošė gražų pasveikinimą universitetui ir miestui. Taip ne tik buvo prasklaidytas neįvykusių švenčių liūdesys, bet ir duotas pažadas atsigriebti kitąmet.

Šie metai, nors ir po nežinomybės ir neužtikrintumo šydu besislepiantys, jau džiugino geromis žiniomis – „Skamba skamba kankliai“ įvyks. Galbūt ir ne tokie griausmingi kaip kiekvienais metais, tačiau vien pažadas išeiti į gatves, susitikti su žmonėmis, pasišokti ir pasidainuoti be galo džiugino. O ir pačią Skambakanklių dvasią, atsišviežinusią ir pagaliau sulauktą, dar karščiau pamilome.

Kadras iš fotoprojekto „Laumių monai“ (B. Skirgailaitės nuotr.)

Vienas ryškesnių „Ratilio“ pasirodymų šių metų festivalyje buvo gegužės 29-ąją Rotušėje įvykęs koncertas „Laumių monai“. Šviežutėlė programa, įtraukiantys siužetai, „įvairiažanris ir daugiamedijinis“ pateikimas žiūrovus pakvietė susipažinti su Lietuvos folklore dažnai mistiškai ir bauginančiai apsireiškiančiomis laumėmis – mitinėmis būtybėmis, galinčiomis ir nesibaigiančiomis dovanomis apdovanoti, ir negyvu perdimu užkeikti, ir net žarnas nelaimėliams paleisti… Ratiliokai kibo į pasakojamąją tautosaką, dažnai liekančią nuošalyje: kol vieni ruošė pasakojimus, kiti laumių pasaulį mėgino atverti muzika, nuotraukomis, iliustracijomis – Barboros ir Damilės sumanytas fotoprojektas puošė „Ratilio“ feisbuko paskyrą, o Aušrinės piešti šedevrai džiugino akį koncerte.

Gvildename pasakojimus su Milda Varnauskaite

Vis dėlto per karantiną sustojęs gyvenimas suteikė ir tam tikro ryžto atsakingiau bei individualiau pažvelgti į patį pasiruošimo koncertui procesą. Tikras oksimoronas: pasakoti istoriją auditorijai, kurios nėra. Ekranui, už kurio lyg ir kažkas sėdi, klausosi… Koncertui besiruošiantiems pasakoriams vis dėlto labai pasisekė – turėjome galimybę smagiai ir uoliai padirbėti su Milda Varnauskaite, profesionalia istorijų pasakotoja, ir įsigilinti į pačią laumių reikšmę tautosakoje su mitologu Dainiumi Razausku. Dirbtuvėse kiekvienas labai akylai gilinosi į savo sakmę, išgyveno ir „perkratė“ ją asmeniškai – teko ne tik pasakoti, bet ir persirengti pačiomis laumėmis ar išėjus laukan parėkauti. 

Toks požiūris į istorijų pasakojimą kai kuriems ratiliokams galbūt kėlė įtarimą ar vertė suabejoti. Galbūt reikėjo išsilaisvinti iš „senobinių“, surambėjusių skaitovų konkursų įpročių iš mokyklos laikų, galbūt – išeiti iš komforto zonos ir kitaip, kūrybiškiau pažvelgti į istorijos pasakojimo idėją… Darbo buvo nemažai. Tačiau pabaigoje gimė jau prisijaukinti ir vienas už kitą įdomesni pasakojimai. Virtualūs susitikimai leido sėkmingai pasiruošti ir išmokti šį tą naujo, o gyvų susitikimų laukimą padarė dar saldesnį.

Julita porina, kaip su laumėmis dėl tašukės ginčijosi (A. Ščerbakov nuotr.)

Taigi „Skamba skamba kankliai“ šiemet jautėsi kažkaip ypatingai. Ar tai kartu ir atskirai sudurstytos repeticijos, ar intensyvus susikaupimas ruošiantis individualiai, ar pagaliau iš spintų ištraukti tautiniai kostiumai, ar tas pats rašomasis stalas, jau paliktas kaime… Šito negaliu pasakyti, negaliu ir apibūdinti. Galbūt čia ir tos pačios laumės pasidarbavo: gal mums, kaip tiems nelaimėliams, šios deivės vėl padovanojo šventę.

Indrė

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top