Taigos apsupty: lietuviška vakaronėSkrendant virš Sibiro platybių, tuomet, kai matyti žemė, jausmas toks, tarytum keliautum virš gamtos tyrų, tik kur ne kur apgyvendintų žmonių. Apačioje – miško paklotė, išvagota upių, su ežerų akimis ir tik retkarčiais sužibančiomis šviesomis, rodančiomis, kad galbūt ir ten gyvena žmonės.

Nusileidus pakitusios erdvės jausmas neapleidžia. Krasnojarsko kraštas, mūsų Lietuvos masteliais, didžiulis, užimantis apytiksliai 2 mln. 366 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tad pats miestas, nors ir turintis gražių skulptūrų ir bizantiško meno, galbūt dėl savo stilistikos tarytum tirpsta toje erdvėje, tarp dangaus ir žemės platybių.

Pirmąją mūsų viešnagės dieną, per ekskursiją iš arčiau išvydus kalnus, o šalia jų – žvilgančią Jenisiejaus juostą, gamtos ansamblis pasipildo. Miela matyti, kad kalnus, nors ir aukštesnius nei Lietuvoje, apaugę iš esmės tie patys pažįstami medžiai, nors ir daug tankesni. Ir ant tų kalnų garsiai suskambėjo ir mūsų lietuviškos dainos. Tankios ir to krašto pievos, turtingos vaistiniais augalais. Beje, kaip ir buvo tikėtasi, Sibire atpažįstamų kraujasiurbių vabzdžių miškuose taip pat nestinga, nuo kurių kelionės metu teko gintis visiems.

Parbėg laivelis, Klaipėda, liepos 19–22
 
Kas gi galėtų nenorėti važiuoti į Klaipėdą pačiam vasaros smagume – saulytė plieskia, čia pat jūra, o kartu su tavimi – dar ir puiki „Ratilio“ kompanija. Atrodo, iki pilnos laimės tetrūksta tik ledų porcijos rankoje. Tačiau Klaipėdoje šias atostogautojiškas mintis į šalį nustūmė festivalio „Parbėg laivelis“ margumas ir skambesys. Programa buvo intensyvi, koncertų ir renginių – daug. Man labiausiai įsiminė šokiai senosios perkėlos kelte – ten apie valandą grojome ir linksminome žmones, tiesiog besikeliančius iš Klaipėdos į Smiltynę ir atgal. Daugeliui keltu plaukiančių žmonių tai buvo malonus netikėtumas, ir buvo gera matyti jų šypsenas. Be to, šokti plaukiant laivu (net jei plaukimas trunka 15 minučių) yra kažkaip svajinga ir romantiška. Džiugu, kad pertraukėlėmis tarp dalyvavimo įvairiuose festivalio renginiuose galėjome bent truputį užmesti akį ir į kitus pasirodymus, pabūti ne tik dalyviais, bet ir žiūrovais. Festivalyje dalyvavo labai daug ir labai puikių kolektyvų bei atlikėjų iš užsienio (Ispanijos, Rusijos, Kroatijos ir daugelio kitų šalių), kurie nustebino ir sužavėjo savo muzika, šokiais ir tradiciniais rūbais. Taip pat tai buvo susitikimas su jaunais žmonėmis iš kitų kraštų, su kuriais, galima sakyti, turime panašų hobį – domimės savo šalių tradicine muzika ir šokiais. Bendrai apibūdinant festivalį „Parbėg laivelis“, norisi jį palyginti su jūros vėjo gūsiu – gaiviu, pilnu jėgos ir džiaugsmingo siautulio, patraukiančiu judėti kartu. Šis gūsis taip įsuko, kad nė negaila, kad nespėjau pasimaudyti jūroje!
 
A. P.
(Rasos Alės nuotraukos)
 
Šokame tarpusavy... ...ir šokdiname kitus!
Grojame,... ...dainuojame,... ...ir įstringame folklore amžiams
Vasaros idilė Vasaros idilė 2: iškyla

„Ratilio“ jubiliejaus laukėm nesulaukėm: 50-mečio šventei ruoštasi gerą pusmetį, o galvoje ir širdyje mintis apie ansamblį nešiojome, sūpavome, čiūčiavome ir dar ilgiau. Ir štai išaušo birželio 16-oji, ir Kairėnų botanikos sodas suskambėjo dainomis, dūzgė byzgė pašnekesiais, sulingavo nuo šokių ir nuvilnijo kvatulio banga. Nežinia, kiek dainų sudainuota, kiek gražių žodžių išsakyta, kiek ansambliečių sutikta nei kiek senų istorijų prisiminta ar naujų planų sukurta – niekas neskaičiavo. Ir žodžiais galima nusakyti tik tiek: per mãža. Per maža laiko pasibūti, per maža puslapių visiems ratiliokų pasakojimams suguldyti, per maža žodžių nupasakoti, kas gi tas „Ratilio“ ir kaip gera jo dalimi būti. Gimtadienio šventė prabėgo, tačiau „Ratilio“ ratas nenustoja sukęsis. Skaitykime knygą „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ ir rašykime naujus jos puslapius, toliau kurkime, bendraukime, ratiliuokime. Valio „Ratilio“!

O dalelę viso šventės džiaugsmo pavyko užfiksuoti uoliems fotografams: Natalijai Rancevai ir Keiichi Kagi. Žiūrim ir prisimenam:)

 

 

Šiemet 50-ąjį gimtadienį švenčiantis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ Lietuvos folkloro veikėjų dažnai įvardijamas kaip jaunatviškas ir pasižymintis labai artimu bei tvirtu kolektyvo narių ryšiu. Dabartinės jo vadovės Milda Ričkutė ir Kristina Aponavičiūtė pastebi: ansamblio istorija parodė, kad būtent šios kolektyvo savybės yra pagrindinis jo gyvybingumo šaltinis, o per visą „Ratilio“ gyvavimo laikotarpį buvę momentų, kai nuo narių bendruomeniškumo priklausė ansamblio likimas.

Milda Ričkutė Kristina Aponavičiūtė

Kiekvienas folkloruojantis studentas pasakys, kad festivalio „Skamba skamba kankliai“ laukia su dideliu entuziazmu, bet ne mažesniu ir nerimu. Reikės ne tik zuiti nuo skalbyklės prie lygintuvo, paskui lėkte iš paskaitų į koncertą, tada su visais daiktais braukant prakaitą ar lietų nuo kaktos gaudyti troleibuso, bet ir priimti sunkius (esminius!) gyvenimo sprendimus: naktišokiai ar naktimoksliai – štai mįslė! Nors Skambakanklių džiaugsmai ir rūpesčiai visada tokie pat malonūs ir jau pažįstami kaip gimtųjų namų kertės, festivalis kaskart šiek tiek kitoks. Šiemet man jis buvo ypatingas tuo, kad pagaliau drįsau mokslus padėti į šalį ir į gegužės 22–27 vykusius renginius kulniavau kasdien. Visa, ką pamačiau, kuo pasidžiaugiau, rankos nei skaitytojų kantrybės negailėdama ir surašau.
 
Sunku įsivaizduoti geresnę pradžią festivaliui nei jaukus pasidainavimas Vilniaus dailės akademijos kiemelyje su etnografiniais Sedos ir Žiūrų kaimo ansambliais. Labai smagu, kad malonų pavakarį kartu praleisti nusprendė tiek daug giedrų folkloro veidų, kurių būryje šypsojosi ir mūsų, smalsių ratiliokų, saujelė. Buvo gražu žiūrėti į šeimomis, giminėmis dainuojančias bendruomenes – jų pavyzdys įkvėpė ir sušildė. Aš šališka, bet beklausant Žiūrų dainininkų apėmė ir nostalgija, ir didelis pasididžiavimas dzūkais – kartu su ansambliete Julita abiem gerai žinomas dzūkiškas dainas traukėm ir širdzys dzaugės.
 
Šeimiškas ratas su Sedos ir Žiūrų bendruomenėmis Dainuoti nekantraujantys „Ratilio“ vyrai

Artimiausi renginiai

Naujausi leidiniai

Go to top