Gegužės pirmąjį savaitgalį vyko studentų folkloro festivalis „O kieno žali sodai“. Tai vienas iš tų renginių, kur folkloristai yra ir dalyviai, ir žiūrovai. Galima pasirodyti, į kitus pažiūrėti ir pasidžiaugti bendraminčių kompanija. Penktadienio dieną dalelytė „Ratilio“ kolektyvo šurmuliavo Mykolo Romerio universitete, o vakare vyko koncertas – gegužinė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje. Tai buvo puiki galimybė drauge padainuoti, pasakotojams parodyti tarmių grožį, o muzikantams pasišokti. Šeštadienį rinkomės Vilniaus Kolegijoje, kur po „Aitvaro“ spektaklio ėjome pasimokyti kas dainuoti, kas sutartinių giedoti, kas smuikais griežti. Belaukdami žygio po Vilnių ratiliokai spėjo ir polką sušokti. Tada išvažiavome sostinės apžiūrėti. Kiek jos dar nematyta, kiek nežinota! Aplankėm piliakalnius, ežerėlius ir grįžome į Verkių dvarą, kur vyko festivalio pabaigos šaukiniai.
Ant Rokantiškių piliakalnio geografė, žygeivė, kultūrologė Nijolė Balčiūnienė pasakojo istoriją apie ten buvusį dvarą. Stovi ir bandai įsivaizduoti, ką matė Goštautai ar Pacai, kai dar nebuvo geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva. Jau seniai girias pakeitė fabrikai, bet senolių dvasia, jų ryžtas saugoti savą kultūrą ir papročius vis dar tebejuntamasiš aukštai žvelgiant į Vilniaus žalius sodus.
Milda Pieškutė
o kano zali sodai 2016
„Jurgelaitis joja, ratiliokai groja“ – su šet lenksm gaid ir prasidėje linksmasis Jurginių savaitgals. Nu ne visai... Prieš tai, aišku, reikėje atvažiuot į Palango, o ylgos kelionės visad kūpinos gerų akimerkų: begaline dain, kep Jons vis nepavargst plaktukų skaičiuot, begaline vairuotoja muzek, begalins užkandžiavems ir daug ketų begalinių linksmybių.
Visiška netikėta mum pasityka Jurginių ryts – toks saulėts, kokia kaži ar kas tikėjes. Ves apsitaisem garderobo ir nužingsniavam lenk Kurhauza, kur susitika ves kolektyva. Kiekviens graže prisistate ir prasidėje bendr eisen iki parka. Čenai ves tvarkinga sustojam aplenk ežero ir pradėjem rodet, ko mokam. Nu aišku, būten paminėt, kad šita ceremonej aplenk ežero gavas kep ne kelių žmonių, o kelių kolektyvų sutartine – kas kadom spėje, tadom ir dainava (pasitaika, kad iš karta spėj ir kel kolektyva). Da įsimintinesns – bandems sudaryt bendro ratel iš vesų kolektyvų. Če buva tekr didels iššūks, ne veltui jes nelaba pavyka... mes vis tiek išsiskaidem į atskers ratels ir šokam savaip.
Svarb paminėt, kad Palangoj yr aukšts kalnas, vadinams Birot, tode jį pagerbem dainom, o mergaitės da i gėlets dėlioje i žvakots dege kalna papėdėj tikėdamos, ka Birute padės jom ištekėt (bet mana gėlyte „pasiklyda“). O visa rengine kulminacij vyka pre jūros, kor Jurgs nužude trigalve slibino, katro buva sukūre ves dalyve susikybe rankom. Trigalve slibina nužūdems man simbolizava tarsi mūsų vesų „išlaisvinimo“, po kuria mes išlekem į naktišoks, kor trypem, kiek tik pajėgem. Kiek pailsė nuėjem kiaušinienės kept – buvam toke alkan, kad net „Labinge“ kiaušens suvalgem. Soče pasistiprinė vėl lėkem šokt. Tik šes metas aušros nesulaukem, muset dėl ta, kad mūsų Aušr per ankst išėje golt...
Jurgins užbaigem susikaupė – dalyvavam mišios, kor giedojem giesms Šv. Jurg. Ors po šeštadine nebeatrode toks miels, linoje, šalde ir visep kitep bande mūsų kantrybė, kol mes klausem pamoksla api meilo – api tai, kep svarb pirmiau žmogų pamilt, o ne jį pažint. Tep mes palydėt meilos ir išvažiavam atgal į Vilnių.
 
Laura Remeikaitė
 
Palanga 2016 1
Palanga 2016 2
Šiemet švenčiame 240-ąsias žymaus lietuvninko Liudviko Martyno Rėzos gimimo metines, kurioms paminėti paruošėme naują programą pavadinimu „Pirš man iš Danskos“. Ją pristatėme balandžio 6-ą dieną, Vilniaus folkloro ansamblių perklausoje festivaliui „Skamba skamba kankliai“. Dainavome Klaipėdos krašto dainas, Rėzos taip brangintas ir ne viename tome užrašytas. Vienbalsės vaikinų ir merginų dainos, atliekamos pritariant kanklių, lumzdelio ir smuikų garsams, nejučia nešė į Mažąją Lietuvą ir vėjo gairinamą Pamarį. Dainas keitė šokiai – grakštūs ir puošnūs, kaip tie lietuvninkų tradiciniai apdarai. Šokėjams muzikantai grojo ir tradiciniais Klaipėdos krašto instrumentais: ratukine ryla, dambreliu.
Peržiūroje parodėme ne visus išmoktus kūrinius, tad kviečiame ateiti pažiūrėti ilgesnės programos ir kartu su mumis nusikelti į Liudviko Rėzos kraštą per gegužės 26-29 dienomis vyksiančius folkloro „atlaidus“ – festivalį „Skamba skamba kankliai“.
Modesta
Pirš man iš Danskos 
Kalendoriuose tam tikros dienos raudona spalva nudažomos neatsitiktinai – tada minimos mūsų šaliai itin brangios ir svarbios datos. Viena iš jų yra Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Jau dvidešimt šešeri metai, kuomet tauta džiaugiasi neįtikėtinu kitu pasauliu, kitais garsais, kvapais ir skoniais – kita Lietuva.
Ratiliokai šią itin reikšmingą sukaktį švęsti pradėjo ketvirtadienį, diena anksčiau. Buvome pakviesti į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Tarybą, kur susirinkusius Medicinos fakulteto bendruomenės narius su artėjančia švente pasveikino dekanas profesorius Algirdas Utkus, savo įžvalgomis pasidalino Istorijos fakulteto profesorius Zenonas Butkus. Po garbingų dėdžių kalbų visas dėmesys atiteko mūsų negausiam, bet dėl auditorijos skliautų tobulai skambėjusiam būreliui. Vyrus keitė merginos, sutartines – bendros dainos, o susirinkusiųjų veiduose mainėse nuoširdžios šypsenos bei ilgesingi žvilgsniai, menantys 1990-ųjų pavasarį.
Penktadienis išaušo niūrus, tačiau tai nesugadino mūsų entuziazmo. Sugužėję į baltą it iškrakmolyti marškiniai autobusiuką pajudėjome į Dieveniškes, kur mūsų laukė pakiliai nusiteikęs dieveniškiečių būrelis. Persirengdami ankštame kambarėlyje aplamdėme vienas kitam šonus, tačiau plačių šypsenų tai nesusiaurino. Sutartinių gausa, šokių įvairovė ir instrumentinės muzikos skambesys suklusti vertė ir senyvus, ir ant kėdės vos užsilipančius bendruomenės narius. Spalvingą programą vainikavo bendra giesmė, kuria neramumų ir karinių konfliktų kamuojamam pasauliui prašėme taikos. Po koncerto sėdome prie bendro stalo, kur mūsų studentiškus pilvus džiugino ir bendrystės ryšį stiprinti skatino sotūs pietūs. Tradiciškai daina padėkoję už svetingumą patraukėme atgal, sostinės link.
Štai taip dvi dienas švęsdami mūsų laisvės gimtadienį mes buvome laimingi. Juk laisvė yra tada, kai supranti, kad būti yra daugiau nei turėti. Kai gali turėti visą pasaulį, bet renkiesi tik tai, kuo tiki ir ką myli. Laisvė tikrai turi savo skonį ir didžiausia jos vertybė, kad tie skoniai – kiekvienam skirtingi. Vienodai pilkų batų laikai baigėsi, o spalvų, kvapų ir garsų begalybėje nebereikia kovoti dėl išlikimo. Šiandien kiekvieno mūsų unikalus ir kartu visų bendras siekis – kurti klestinčią, kvepiančią ir spalvingą ateities Lietuvą! Ačiū, kad esi, mūsų pavasari, mūsų laisve! Vardan Tos!
Jonas
 
 
„Ratilio“ Kaziuke dalyvavo dvi dienas: šeštadienį šventinėje eisenoje ir sekmadienį koncerte Rotušės aikštėje. Šios mugės dienos buvo saulėtos ir šiltesnės, nei laukė orų prognozių neskaitę asmenys (kaip aš), todėl saulėkaitoj būtų buvę šilta ir be paties storiausio megztinio.
Šeštadienio eisena buvo smagi, bet gana ilgai užtruko, ir manau, kad mugės svečiams truputį pabodo, nes artėjant prie Rotušės daug žmonių Pilies gatvėje ėjo arba su mumis, arba prieš srautą. Kai kur net prasibrauti buvo sunku, bet pabūti savotišku ledlaužiu irgi visai linksma. Kadangi praėjome beveik visą mugę, atrodo, kad pirmą kartą aiškiai suvokiau, kokia ji didelė, kiek daug pardavėjų ir lankytojų. Ir pati eisena man patiko: niekad tokioj nedalyvavau, o čia Lukas armonika groja, Milda smuiku antrina, kartais susitariam ir dainuojam kokią dainą, kol uždūstam...
Sekmadienio koncertas Rotušėje praėjo visai sklandžiai. Žmonių aikštėj stoviniavo nelabai daug, bet ir ne mažai. Atrodo, žiūrovams labiausiai patiko daina „Tuojuo ūlyčiuo“ (man pačiai irgi patinka jos trys balsai) ir šokiai. Iš baimės grojant pirštai drebėjo, bet tikiuosi, kad jūs to negirdėjot. O šiaip – kaipgi „Ratilio“ koncertas be improvizacijų ir paskutinės minutės pakeitimų! Gerai, kad šokėjai buvo visas partijas išmokę. Tai, pasirodo, yra visai neprastas mūsų ansamblio vadovės sumanymas.
Taip praėjo Kaziukas – su žmonių minia, verbomis, dainomis ir pavasario oru.
Aušra
ratilio kaziuke 2016