Dar nespėjus išblėsti emocijoms po (drąsiai galima sakyti) didžiausio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“, norėtųsi pasidalinti visu patirtu gėriu su skaitytojais. Pirmiausia reikėtų padėkoti organizatoriams, kad turime tokį reiškinį kaip Skambakankliai. Be to, šie metai ypatingi – tai 45-ieji festivalio metai. Labai džiugu, jog šis festivalis gyvavo, gyvuoja ir, tikiuosi, gyvuos dar bent pusę amželio!
 
„Ratilio“ pradėjo savo pasirodymų ciklą Vilniaus rotušėje, fotografo V. Daraškevičiaus parodos atidaryme, kuriame pristatytas „Skamba skamba kankliai“ nuotraukų albumas. Atlikta atitartinė žiūrovams, matyt, pasirodė kiek netikėta – žmonių akys ir telefonų kameros lakstė iš vienos Didžiosios salės pusės į kitą.
 
Antrasis pasirodymas vyko „Eisva mudu abudu“ scenoje. Atlikome kelias dainas, be šokių, žinoma, neapsiėjome. Gera nuotaika sklandė ore, o, kalbant apie orą, jis taip pat dalyvius ir žiūrovus palepino – buvo maloniai šilta.
 
Ketvirtadienį dainavom ir šokom per naktį VU Alumnato kiemelyje. Dalyvių ir žiūrovų būrys pripildė visą kiemelį. Buvo galima sutikti nuo mažiausių folkloristų iki folklore ir tautosakoje pasikausčiusių garbingo amžiaus žmonių. Energingiausi pasiliko šokti iki pat galo – 3-ios valandos ryto! Šokiai – nuostabus laikas.
 
Sutartinių tako renginys pareikalavo daug jėgų ir kantrybės. Rokantiškių piliavietė aidėjo nuo pučiamų ragų, skudučių bei giedamų sutartinių. Pasibaigus kiekvieno ansamblio programai, dalyviai ir žiūrovai sugužėjo ant kalno, kur vyko bendra visų dalyvių programa. Vaizdas nuo piliavietės užburia: besileidžianti saulė, giedras dangus ir sutartinių gaudesys – pasaka! Ištvermingiausi naktį dar nubildėjo į naktišokius, o mieguisti patraukė namolio. Juk kitos dienos rytą – generalinė repeticija!
 
Šeštadienį renginys Vilniaus kongresų rūmuose parodė, kad turime labai gražų tautinį paveldą – dainos, šokiai, muzika, kostiumai... Akys nespėjo aprėpti viso to grožio. Pasibaigus koncertui, dauguma subėgo į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelį, nes ten vyko pirmieji oficialūs SSK naktišokiai su lietuvių ir užsienio svečių muzika. Nespėjus jiems pasibaigti, jau buvo žmonių, trypiančių šokių aikštelėje Vilniaus lenkų kultūros namuose. Šokių entuziastai išsiskirstė tik po 6-os valandos ryto! Smagu matyti tiek jaunų, bendraujančių ir gerai šokančių žmonių po vienu stogu.
 
Festivalį „Ratilio“ uždarė pasirodymu L. Stuokos-Gucevičiaus skvere bei dalyvių eisena nuo Rotušės iki S. Daukanto aikštės. Net nespėji apsidairyti, o metų folkloro „atlaidai“ jau pasibaigė. Širdis džiaugiasi, kai kasmet vis daugiau žmonių susirenka į šį renginį bei kitus, susijusius su folkloru.
 
Viso festivalio metu labiausiai laukiau naktišokių. Įsisukus į šokių sūkurį nebeįmanoma iš jo ištrūkti. Turime begalę nuostabių savų šokių. Užsienietiški šokiai taip pat visada laukiami ir noriai šokami per visą naktį. Kiekvienuose naktišokiuose atrandi kažką naujo. Šį kartą tai buvo keli baltarusiški šokiai. Net ir iki skausmo žinomas šokis skamba kažkaip nepažįstamai, atliekamas kitų muzikantų ir ypač kitais instrumentais, pavyzdžiui, dūdmaišiu.
 
Skambakankliai – tai renginys, kuris suvienija visus folkloristus ir leidžia pasidžiaugti mūsų tautiniu paveldu.
 
Dievinanti šokius ir Klaipėdos kraštą
Inga
 
2017 05 23 28 Skamba skamba kankliai
Balandžio 28-30 dienomis „Ratilio“, kaip ir kasmet, dalyvavo Jurginių šventėje Palangoje.
 
Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą prisimenant tą nuostabų laiką, – oras. Su dideliu nerimu sekiau prognozes prieš išvažiuodamas į Palangą. Prognozės nepasitvirtino – ačiū aukštesnėms jėgoms – visą savaitgalį. Vietoje lietaus ir šalčio plieskė saulutė ir pūtė gaivus, pavasariškas jūros vėjas. Oras išties buvo svarbi šventės sėkmės dalis.
 
Patį renginį norisi apibūdinti dviem žodžiais: pasikartojimo džiaugsmas. Kaip kiekvienais metais sėdi prie Kūčių stalo ar per Velykas daužai margučius, Jurginės Palangoje – su savo tradicine programa: eitynėmis, šv. Jurgio rakto ieškojimu, dainavimu Tiškevičių dvaro parke, šokiais vakare ir šv. Mišiomis sekmadienio vidurdienį. Atrodo, kad metai bėga, o tai nesikeičia.
 
Matyt, žmonėms kažkaip natūralu prisirišti prie to, kas jiems pažįstama. Lygiai taip pat ir aš jau prisirišau prie Jurginių šventės ir to šventimo būdo, kuris jau keletą metų man esant „Ratilio“ dalimi tapo kasmetine pavasarine tradicija. Tad tai yra mano džiaugsmas – pasikartojimo džiaugsmas.
Augminas
 
Jurgines 2017
 
Nusišypsojus saulei, giedrėja, rodos, ir žmonių veidai, praeiviai atlapotais skvernais nebeturi kaip slėpti guvesnio širdies plazdėjimo, ir vėjy ne tik lengvesnis šalikėlis plaikstosi, bet ir nerimastingos bakalaurantų mintys išsiblaško. O man, perfrazuojant Kazį Binkį, kur pažiūri – visur raliavimas, kiekvienoj kišenėj oliavimų šimtas!
 
Pavasario šūksniai vis gaudžia galvoje neatsitiktinai – ruošėmės balandžio 4–6 dienomis vykusiai apžiūrai, kurioje vilniečiai pristato, ką parengę gegužę su trenksmu palydintiems „Skamba skamba kankliams“. Šiemet festivalio tema – kalnai. Kaip ją atskleisti – ansamblio išmonės reikalas: sprendimų buvo įvairių (koks savitas kiekvienas ansamblis!), bet žaismės netrūko nei vienam kolektyvui. Mes, „Ratilio“, trečiadienio vakarą į Lietuvos liaudies kultūros centrą susirinkusiems, manau, irgi pasirodėme netikėti, kitokie, net patys, sakytum, buvome kaip ką tik prasiskleidęs žiedas nustebę savo naujais aprėdais...
 
Kiek kitoniškas amplua reiškia ne tik šviežią entuziazmą, bet ir pastangas, nes naujus dalykus išbandyti reikia drąsos, o ir perprasti užtrunka. Kas gali labiau sutrikdyti balsingą dainų vedėją nei pastaba „nedainuok“ (oliavimas turi savą manierą) ar niekada nepiemenavusį raginimas įsivaizduoti, kad šauki savo gyvulėlius, kurie ne salės gale, o gerokai toliau už kalno kito? Visgi pravėdinti plaučius buvo verta – atrodė, kad laukas pats įsiveržė pro langus! Ir nors kvatojom ne vieną repeticiją iš įvairiausių paerzinimų, kuriuos solistai žėrė vieni kitiems (ir tik baigus prunkšti toptelėdavo, kad pokštuose lyg ir būna tiesos), negalėjom nekrizenti su visa sale, kai tarpdury išdygusi Ugnytė atsidūrė spontaniškai kuriamo oliavimo taikinyje – va ir vėluok į koncertą! O kas perklausoje apskritai nebuvote, leiskite pabersiu druskos ant žaizdos, kad praleidote ne tik lietuvišką repą (ačiū, Aine, už įžvalgą), bet ir ožragio techno (dedu galvą, kad retas gali pasigirti pagal tokią muziką šokęs – ateikit į „Skamba kanklius“, gal pasiseks ir jums :)).
 
Čia folkloro „saldainiai“ nesibaigė: sutartinę „Ryto rytelio“ ne tik giedojome, bet ir grojome daudytėmis, lumzdeliais, Sekminių rageliais, skudučiais. Dera pagirti naujokes skudutininkes, kurioms teko debiutuoti su tikrai nelengvu kūriniu. Naujai suskambėjo ir kolektyvo mėgstama „An kalno vyšnia“ – šįsyk ne dainuota, o pavirtusi dūdmaišių duetu. Burdonu toliau dūzgiant ratukinei rylai, vyrai atliko vienbalsę dainą, kuri prie rylos išskirtinio garso nepratusiems galėjo pasirodyti tikrai egzotiška. Jei skaičiuojate, ir kiek instrumentų tas „Ratilio“ gali turėti, atsakau – tiek, kiek mokančių jais groti; o jei tie mokantys viename asmenyje, belieka tik prakaitą nuo kaktos nubraukti instrumentus vos spėjančiam keisti Viliui. Savotiškai instrumentus keitė ir Milda, mat ji atidarė programą vesdama žemaitišką „Aukšti kalna“, po to sutartinėje prisimatavo ir aukštaitės giedojimo manierą, o galiausiai visus privertė nuščiūti variacijomis kaip upelis nuvinguriuojančia suvalkietiška daina. Be variantų neapsiėjo ir vingierka, kurią išmokome šokti dvejopai, uoliai trepsėdami ir kulnais mušdami, kad net žiežirbos lakstė. Programą baigėme jai pavadinimą davusia „Giedu dainelę“, o kad jau viskas su improvizacija, tai čia variantų pasitaikė irgi ne vienas, bet, mėginkim išsisukti, juk paukštelių pulkas turi būti margas :)
 
Kaip bežiūrėsi, buvo visiškas pavasarinis džiazas – improvizuojant neišvengsi klaidų, bet užtat gali ir netikėtų įdomių rezultatų pasiekti. Buvome natūralūs, jauni, išdykę, o niekas taip nedžiugina, kaip scenoje matomas gyvas bendravimas, gyvas folkloras – tikras pavasaris!
Ėėė-oliooo
Julija Vilkųųų
Ėėėė-oliooo-olioooooo
Jei švęsti, tai švęsti!
Jei Užgavėnės, tai Užgavėnės keturis kartus!
Užgavėnės nr. 1: Caritas pabėgėlių centre – pirmieji suimprovizuoti kostiumai, išsigandę užsieniečiai, kuriuos pažindinom su mūsų senobinėm Užgavėnių tradicijom, judinom su šokiais (paradoksas nr. 1: dauguma merginų persirengė vyrais, o jų, kaip tyčia, ir netrūko svečių būry:)), ir pirmieji blynai (paradoksas nr. 2, kai imi blyną, merki jį į šalia stovinčią uogienę, o blynas, pasirodo, su mėsa :D).
Užgavėnės nr. 2: Vilniaus mieste – visam kostiumų margumyne ir blynų kvapo sūkuryje. Vieni kitus džiuginom naujais išraiškingais amplua bei kaukėm, net fotografai nuo tokių vaizdų nesitraukė (specialios ovacijos nuotakai Severiutei ir ožiui Vladui, kas be ko, ir kitiems aktyvistams, madų demonstratoriams ir patiems gerbiamiems dizaino generatoriams).
Užgavėnės nr. 3: E&Y kompanijoje, kurios darbuotojai – entuziastinga jaunuomenė, galvas pasipuošusi įvairiausiom galvos dangom, mus maloniai priėmusi, į mūsų kalbinimus kabinetuose (rimtoje darbinėje aplinkoje) atsiliepusi ir žiemą aktyviai lauk vijusi. Gera kompanija, geras kolektyvas, nors ispaniškai meksikiečiui nelabai buvo su kuo pasišnekėti, bet svarbiausia, kad buvo norinčių kartu pajudėti ir sveikai be kavos pavasarį pradėti :)
Užgavėnės nr. 4: Maximoje ratiliokai trypė kiek valiojo ir pavasarį visiems priviliojo!
Iškart po Užgavėnių šventės tęsėsi ir ...
 
Trijų dienų Kaziuko mugė džiugino visus, tiek miestiečius, tiek svečius, tiek ir „Ratilio“ narius.
Kas pasigrot ir kelionėms užsigrot suspėjo, kas tik pinigų išleist atėjo,
bet visi drauge sekmadienį vieningai ant scenos dainavo iškilmingai.
Juk regionus pristatyt reikėjo ir tą kuo geriau padaryt norėjos!
Regionai mūs penki, puikūs kostiumai, viens už kitą gražesni,
tai ir šokom, ir dainavom, taip žiūrovams regionus visame gražume pademonstravom :)
 
Sungailų Goda
 
kaziukas ir uzgavenes 
Kasmet vasario 16-oji mus atitraukia nuo darbų ir primena apie laisvę – tai, ką ilgus metus tauta siekė turėti ir ką šiandien turime branginti labiau už viską. Tradicijas puoselėjantis ansamblis „Ratilio“ Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis kvietė švęsti kartu. Į Salomėjos Nėries gimnaziją sugužėjo nuo pačių mažiausių, tvirtai įsikibusių į mamų rankas, iki šypsenomis pasipuošusių senjorų. Popietę pradėję Tautiška giesme, nepamiršome ir į bene kiekvieno lietuvio kraują įaugusios „Giedu dainelę“, bendrame rate šokome sutartines, o, šauniems „Ratilio“ muzikantams užgrojus, sėdėti vietoje neleido ir ypač daug džiaugsmo mažiesiems svečiams suteikė įvairiausi šokiai ir žaidimai-rateliai. Muzikantams atsidėkota žavių merginų bučiniais.
Ryškiausias dienos atsiminimas – šypsančios žmonių akys, kurias išvydus dingsta nuovargis, vidų užlieja šiluma ir pajuntamas lietuvių brolystės ryšys. Vakarėjančią Vilniaus gatvę apšvietė trispalve įsižiebusios dekoracijos, kurios, kartu su gyvais renginio įspūdžiais, priminė, kokia brangi, Lietuva, esi.
Goda Polikaitytė
 
vasario 16