Dar likus savaitei, o gal ir daugiau, iki Jurginių šventės Palangoje, ratiliokai tradicinės kelionės į pajūrį nekantraudami laukė. Nors gali būti, kad tai tik mano, naujokės, akys tą iš vidaus kylantį nekantrumą ir kituose bandė įžvelgti. Kad ir kaip bebūtų, balandžio 20–22 dienos žadėjo naujovę – pirmąją man išvyką su ansambliu; iki tol dar laukė trečiadienio koncertas Signatarų namuose.
 
Taigi trečiadienio vakaras ratiliokus sukvietė į ansamblietės Ainės Ramonaitės paskaitą apie etnokultūrinį judėjimą sovietmečiu. Auditorija susirinko nors ir negausi, bet suinteresuota – po pranešimo ilgai netilo diskusija, o renginį pabaigėme koncertu. Visgi folkloristų auditorijoje koncertas įgavo kitokią nei įprasta reikšmę, kurią puikiai užčiuopė ir prieš pradedant dainuoti įvardijo Damilė: susirinkome ne pakoncertuoti, parodyti ar pasirodyti – dainavimas ir kitos tautosakos išraiškos skirtos būti, būti tikriems, gyventi jomis; todėl tądien pasirinktos vienos mieliausių dainų, jas su mumis dainuoti kvietėme ir visus buvusius salėje. Koncertas priminė, kad folkloras – kasdienio gyvenimo išraiška, kylanti iš žmogaus, susišaukianti su juo ir jam artima. Taip šis vakaras tarsi davė toną ir savaitgalio išvykai į Jurginių šventę.
 
Į Palangą lydi „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ Nejau Jurgio raktai vandeny tviska?
 
Minėtasis nusiteikimas Jurginių savaitgalį pasiteisino ir netgi sustiprėjo. Penktadienio vakarą kas traukiniu, o kas automobiliais pajudėjo Palangos link. Ją pasiekę vėlų vakarą, tradiciškai traukėme pamatyti jūros, ten, virš tilto kybant jaunam mėnuliui, dainavome ir žaidėme žaidimus, kad nesušaltume.
 
Šeštadieniui išaušus ruošėmės, puošėmės, o popiet ir pradėjome Jurginių festivalį. Vyksmo daug: eisenos muzika ir šokiai, dainos ir rateliai Birutės parke, mirguliuoja paletė spalvų sijonuose, sermėgose, skarose ir kaklaskarėse. Tikrai Jurgis atrakino žemę: saulė pliekė negailėdama, nesislapstydama, margindama sprogusius medžius, lyg bandydama atkartoti visų sijonų raštus.
 
Sekmadienį popiet, vėl atsidūrę ant Birutės kalno, dalyvavome Mišiose, giedojome giesmes ir džiaugėmės – vieni kitų buvimu, nenustojančia žybsėti saule, kartu ir pakilia šventės pabaigos nuotaika, neblėstančia dėl oro, šaunių žmonių aplink ir jau patirtų įspūdžių.
 
Margas tautinis kostiumas papuoš bet kurią gatvę Gerbėjos bando įminti darnaus gaudesio paslaptį
 
Jurginių savaitgalis virto dainų savaitgaliu: nuo Birutės kalno ne tik Baltijos pro medžius žvalgėmės, bet ir dainomis sveikinome „Mėguvos“ ansamblį, švenčiantį 30-metį. Dainavome pajūry – šeštadienį vakarop sveikinome savo dainomis jūrą, aplinkui smėlį keliant jodinėjamiems žirgams. Dainavome eidami J. Basanavičiaus ir kitomis gatvėmis, po naktišokių kopose, dainavome klausydamiesi vedančio balso ir jūros šniokštimo. Ir grįžome, matyt, dėl to visi bent šiek tiek gyvybingesni: prikelta žaluma ir išdainuotas vidus turi sąsajų, tikrai sakau.
 
Štai koks keistas, naujas, artimas ir toks geras buvimas su ratiliokais.
 
Jau belaukianti medžių sužaliavimo kitąmet –
Veronika
 
(D. Martinaitytės ir A. Petrašiūno nuotr.)
Balandžio ketvirtoji. Šiltesniems orams lepinant panašu, kad pavasaris atėjo ne tik pasak kalendoriaus. Siusdamas dėl vakarinių kamščių skuodžiu senamiesčio gatvėmis ir vis vien VU centrinius rūmus pasiekiu jau vėluodamas. Apie tai sužinau dar neįžengęs pro universiteto vartus. Iš Didžiojo kiemo sklinda „Ratilio“ kapelijos garsai ir kažkur (greičiausia praeitą dieną vykusioje papildomoje ansamblio repeticijoje) girdėta melodija. VU 439-asis gimtadienis eina į pabaigą ir po visos dienos renginių nemažas būrelis ištvermingiausiųjų drąsinasi patrypti pagal ausiai dorai negirdėtus bandonijos, basedlos, cimbolų ir smuikų, traukiančių tradicinių šokių melodijas, garsus. Drovesni žiūrovai, vedėjų (ko kito, jei ne saldžiabalsių Luko ir Damilės) paraginti ar energingų šokėjų pakviesti, tampa renginio dalyviais ir apšyla grupės „Biplan“ koncertui tikrąja to žodžio prasme. Tarp šokėjų neilgai trukus sukuosi ir aš, jau pažindamas dar taip neseniai visiškai svetimus ansamblio narių veidus ir keletą kitų renginio dalyvių – etatinių šokėjų. Pusvalandis pralekia, rodos, akimirksniu, ir sušilusią publiką atiduodame į „Biplan“ rankas. Gera grupė, špyga taukuota.
 
Gaudeamus! (E. Kurausko nuotr.) LRT studijoje – paslaptingas sutartinės ir hango gaudesys
 
Balandžio aštuntoji. Įdomiai sutapo: šiais metais Lietuvai 100-asis jubiliejus, o ansambliui – 50-asis. Tokia proga nepamiršta pasidžiaugti ir LRT rodomos laidos „Duokim garo“ prodiuseriai, nusprendę paskirti laidą „Ratilio“ sukakčiai. Filmavimasis „Duokim garo“ ansambliui – anokia naujiena, net ir šiais mokslo metais tai jau antrasis mūsų apsilankymas studijoje. Tačiau šįkart programa platesnė – joje dainos, šokiai, instrumentinė muzika.
 
Savaitgaliui ankstų rytą įsiveržiame į LRT studiją. Tačiau neateiname tuščiomis. Pirmiausia tempiame aprangą. Kai kurios merginos net tris drabužių pamainas! Viena – suknia daugiabalsiam romansui „Kur baltos rožės žydi“, antra – tradiciniai kurio nors Lietuvos regiono drabužiai ir trečia – archeologinis kostiumas. Pora merginų pašonėje nešasi ir po lygintuvą – neklusnioms marškinių rankovėms, kaspinėliams ir sijonams „auklėti“. Mano manta paprastesnė – žemaitiškas kostiumas su sermėga. Stabteli pora mašinų ir ratiliokai iš bagažinės vieną po kito traukia instrumentus. Neužmirštame ir geros nuotaikos, na, bent jau maniškė puiki, nes išgėriau pakankamai kavos.
 
Pirmoji dienos dalis – repeticija. Pradedame nuo dainų. Kiekviena jų skirtinga ir savaip atspindi Lietuvos regionų unikalumą. Daugiabalsę žemaitišką dainą keičia ožragio akomponuojamas valiavimas. Vaikinams poilsiaujant merginos repetuoja sutartines, o šioms pinantis kasas vaikinai maršo ritmu traukia partizanų dainą „Alyte“. Čia padeda instinktyviai išmokta gudrybė, kaip neprapulti „Ratilio“ dainuojant, kai nelabai sugebi – atsistoti greta stipresnio. Toliau repetuojame šokius, jie šįkart visi iš Vakarų Lietuvos. Nors įmantriojo „Mėmelio keturkinkio“ ir painiojo „Suktinio jonkelio“ ir netenka sušokti, tačiau džiaugiuosi šokdamas „Vingierką“ ir „Lemburgį“. Muzikantai atskirai repetuoja instrumentinius kūrinius. Rodos, tik įsismaginus atvyksta ir pietūs – kalnas picų. Baigę repetuoti/persirengti/pietauti su gimtadieniu pasveikiname ansamblio vadovę Mildą Ričkutę ir ansamblietę Rasą Alę Petronytę (to vėliau nepamiršta padaryti ir laidos vedėjai). Tradiciškai sudainuojame „Gyvuokit, gyvuokit...“. Aš Rasai, Modestos švelnaus žvilgsnio paragintas, teikiu ananasą ir pirmas pradedu ją šokdinti. Tačiau po poros taktų mane „velniop“ nuploja kitas ir prisijungiu prie ratu juosiančių šokėjų.
 
Po linksmybių prasideda ir tikrasis darbas. Aplankę smagią grimuotoją grupelėmis žengiame į sceną. Joje viskas šiek tiek kitaip. Nors transliacija ir ne tiesioginė, tačiau viskas atrodo sudėtingiau, rimčiau. Sutartinėms akomponuoja „kosminius garsus“ skleidžiantis mistinis instrumentas hangas. Jo švelnių gaudesių užhipnotizuotas pasineriu į dainų, šokių ir instrumentinių kūrinių procesiją. Transą kartas nuo karto pertraukia garso ir mikrofonų derinimas, pristatymai bei, kažkam riktelėjus „plojimai!“, publikoje nuvilnijanti ovacijų banga. Žiūrovais po filmavimo tampame ir mes. Su nuo plojimo skaudančiais delnais ir picos bei gimtadieninių pyragų trupiniais baigiame dieną. Keista, tačiau penkios valandos studijoje neprailgo.
 
Valentinas
(E. Kurausko ir D. Martinaitytės nuotr.)
Kovo mėnesis „Ratilio“ kaip visad darbingas.
 
Mėnesį pradėjome Kaziuko muge, kurioje dalyvavome net tris dienas iš eilės. Pirmąją dieną šokdinom praeivius: Lukas ant scenos vis kvietė ir kvietė vangokai besirenkančius, vakarop miestan nusprendusius išlįsti vilniečius ir svečius. Nesvarbu, kad šokiai „iš plokštelės“, ratiliokam vis tiek smagu! Šokom ir su drąsiausiais praeiviais, ir tarpusavy, vakaras turiningas ir smagus! Po šokių svarbiausi – maisto talonai. Juos Lukutis saugojo slaptam vokely, kurio net su savimi nesinešė ant scenos (žinojo, kad ratiliokų neatsigins). Antrąją dieną šokiai dar smagesni – Katedros aikštėje, daugiau žmonių, visi drąsūs! Ką tik bepaimsi – visi šoks! Žinoma, šalta, kojos slysta, sniegas, bet juk linksma! Trečią dieną žygiavome su Kaziuku – buvau vienas iš ragininkų, tad stojau greta kitų antron eilėn ir visi pūtėm savo partijas. Pirma sutartinė – visai neblogai, aiški melodija, įpusėjus eisenai jau sunkiau, galima išgirsti ir kokį tuščią garsą, o prie pat scenos, Katedros aikštėje, buvom pasilikę lengviausią sutartinę – supūtėm „Katę I“. Visgi šalta, ir žygiavom ne dešimt minučių, lūpos, aišku, irgi nepratusios... Bet kad ir teko pavargti, ragai skambėjo visai neblogai, jiems pritarė „Ratilio“ būgnininkai, o šventišką muzikavimą papildė meškų ir meškininkų šėlionės! Pasidžiaugėm šurmulingu tridieniu ir jau pradėjom apie kitą Kaziuko mugę galvoti, vaišindamiesi plovu, blynais, arbata, kas įsigudrino – ir kibinais už du talonėlius.

Kur buvus, kur nebuvus, bet laukta, atėjo Kovo 11-oji! „Ratilio“ pasiruošęs – ir pasidainavimus Energetikos ir technikos muziejuje vesti, ir pas ratiliokę Veroniką svečiuotis. Taip nutiko, kad, deja, kartu su „Ratilio“ šeima būti negalėjau... Sakė, praleidau daug... Kaip visad – linksmybes...

Visgi, verta paminėti, repeticijose daugiausia dėmesio buvo skirta perklausai. Iš visų plaučių traukėm valiavimus, ištempę ausis derinom sutartinių partijas, mėginom išpainioti suktinio jonkelio suktybes... Gal pritrūko paskutinės nakties, kad ne viskas perklausoje pavyko, bet išsisukti išsisukom – ir su skolintom kelnėm, ir pakeistu instrumentu, svarbiausia, su gera nuotaika ir pritariančiųjų šokėjų traukinuku fone.

Naujas rytas, nauja diena, popc! ir lygiadienis. Šį kartą man visai neblogai pasisekė – renginį vedžiau. „Šimtmečio labirintų“ idėja išties graži: moksleiviai kartu su ratiliokais uždegė žvakutes, ir Šventaragio slėnyje sužibo baltiški ženklai. Viršum jų kabėjo sodai, visa ko centre – laužas. Skambėjo sutartinės, ratiliokų balsams pritarė balafonas ir hangas. Po renginio – pasivaikščiojimai liepsnelių takais ir nuotrauka.
 
Štai taip pasitikome pavasarį: su šokiais, vaišėmis, dainomis, nuotykiais ir savikritika.
 
Mantas
 
Eisenos linksmuoliai: „Ratilio“ meškos ir meškininkai Gaudome šokėjus
Tesužimba Šimtmečio labirintai! (© DELFI / Andrius Ufartas) Popc! ir nuotaikingas lygiadienio kadras
(J. Slipkauskaitės, E. Slipkausko, A. Ufarto nuotr.)
Vasario 16-ąją kartu su kitais ansambliais padainuoti liaudies dainų po Šventaragio sodais susirinkom jau prasidėjus antrajam atkurtos Lietuvos šimtmečiui. Nuo Nepriklausomybės Akto pasirašymo buvo praėję lygiai šimtas metų ir pustrečios valandos. Net ir spaudžiant pakankamai rimtam vasario šalčiui (radijas sakė, kad prieš šimtą metų taip pat buvo šalta, regis, -16 laipsnių) didžioji dalis mūsų drąsiai vilkėjo tautinius rūbus ir gal dėl tos drąsos buvo ne taip ir žvarbu. Žinoma, sermėgų nieks neleido sau pamiršti. Tiesiai po vienu iš pakabintųjų sodų susibūrę į glaudų ratą dainavom dainas kartu su „Virvytės“ ansambliu. Nežinau, kiek tai buvo iš tiesų panašu, nes, deja, niekad savomis akimis to nemačiau, bet ten stovėdama, dainuodama ir matydama, kaip vis daugiau žmonių jungiasi aplink, negalėjau nepagalvoti apie Atgimimo laikotarpį ir visus pasakojimus apie folkloristų dalyvavimą išsivadavime. Mintis, ar čia jau tas jausmas, koks buvo visiems tada, neapleido ir visą dieną iki pat vakaro: matant sausakimšose gatvėse tiek laimingų lietuvių kaip niekada anksčiau, dainuojant prie vieno iš šimto Gedimino prospekte uždegtų laužų tas dainas, kurias visi žino, nors niekas nebeatmena, kaip išmoko, ir vėliavos spalvoms mirgant visur, tikrai visur. Atrodytų, kad jei lietuviškos atributikos, kaip rašė portalai, parduotuvėse iš tiesų nebebūtų galima rasti, ne vienas mielai būtų išsitatuiravęs trispalvę ant kaktos, kad tik parodytų, jog jam irgi rūpi, jis irgi jungiasi į tą bendrą vienybės ir dėkingumo nuotaiką ir jaučiasi kažko didesnio dalimi. Miestas ūžė ir grojo, o vakare pradėjo snigti. Visi gatvėse, susibūrimuose ir namuose buvom išsnigti į pirmą naują naujo šimtmečio dieną. Ir taip įdomu, koks tas šimtukas bus.
 
Rasa Alė
Kai po pirmos naujo semestro savaitės jautiesi pavargęs, kai nupurtęs snieguotus batus žengi į namus, kai svajoji apie tingų penktadienio vakarą lovoje su puodeliu karštos arbatos ir filmu... Stop! Greit nusibaidai tingias mintis, galvoje perbėgi sąrašėlį, ko dar trūksta kostiumui, ir pasiraitojęs rankoves kimbi į derinimo, dėliojimo, meistravimo darbus. Studentiškai, paskutinę naktį, gimsta kostiumas.
 
Jau seniai, nuo vaikystės, žodis Užgavėnės buvo praradęs savo linksmąją pusę. Buvo likusi tik mamos keptų mielinių blynų tradicija. Bet kokie tai blynai! Jokią kitą dieną jie nebūna tokie skanūs...
 
Bet ne apie blynus pasakoti reikia. Jie niekur (ačiū, mama!) dingę nebuvo. Daug svarbiau šiemet iš naujo atrastas šėliojimo džiaugsmas! Dainos su pasierzinimais, pasijuokimais, kurios kitais atvejais atrodytų netinkamos, šią dieną priimamos su šypsena. Pastrakaliojimai ir garsus juokas vidury miesto skatinamas praeivių žvilgsnių. Jei bent vienas žmogus nuoširdžiai nusijuokė – dieną skelbiu pavykusia!
 
Visą dieną sukomės ir trypėme Gedimino prospekte, miestas aidėjo nuo mūsų dainų. Džiuginome miestiečius ir miesto svečius, ir patys save. Šiųmetė šventės tema, ekologija, atskleidė ne vieno išradingumą: skambėjo savadarbiai instrumentai (pavyzdžiui, skardinis smuikas ar popierinė Manto armonika!), šėliojo originalūs personažai (ar matėte Radiacijos Pavojų?).
 
Šokiai, dainos, vis kur nors nuskambantis juokas, kostiumų margumynas... Ar begali būti kas geriau varant žiemą iš kiemo? Na, gal tik tai, kad draugų būrys šalia...
 
Gintarė
(Julitos-Radiacijos Pavojaus nuotr.)
 
Ar atpažįstate kaukėtus ratiliokus?